Šmaikštuoliai kuria memus, kurie daugeliui kelia šypseną.

Meška puikuojasi jau vieno degalinių tinklo reklamoje. Meškutės atvaizdu klientai viliojami į Kretingoje įsikūrusią vaikiškų rūbų parduotuvę.

Palangiškiai kviečia atvykti svečius ir paieškoti meškos ant Palangos tilto.

Klaipėdos pilies džiazo festivalio rengėjai taip pat reklamuoja renginius, kviesdami žiūrovus pasižiūrėti į džiazuojančią mešką.

„Dabar ji sėdi Teatro aikštėje. Repetuoja. Ir laukia. Ne šiaip sau laukia – laukia Klaipėdos pilies džiazo festivalio. Nes čia skamba ne tik muzika – čia skamba pats miestas“, – socialiniame tinkle rašė festivalio rengėjai.

Klaipėdos pilies džiazo festivalio rengėjų nuotr.

Gamtininkas Erlandas Paplauskis turi savitą paaiškinimą, kodėl pasirodžius pranešimams apie mešką tarp Lietuvos žmonių kilo toks ažiotažas.

„Tokia mūsų tauta. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais lietuviai dar galėjo matyti meškas. Bet jos būdavo prirakintos aikštėse grandine ir joms liepdavo šokti. Todėl lietuviams atrodo, kad meškutė yra geras pasakų personažas, kuris turi juos linksminti“, – teigė E. Paplauskis.

Meškos istorija, pasak gamtininko, parodė tautos sąmonę.

„Aš, kaip gamtininkas, džiaugiuosi šia istorija. Žmogus turi gyventi mieste, o meška – miške. Reikia visokius netikėlius ir gamtos niokotojus suvaryti į miestus. Žmogų reikia iš miško išvyti lauk“, – rėžė gamtininkas.

E. Paplauskis pasidžiaugė, kad vilniečiai taip bijo meškos.

„Tegul neina grybauti. Masinis grybavimas yra didžiulis blogis. Baisu, kai šūkaujantys miestelėnai baido gyvybę. Jei meškų atsirastų daugiau, būtų išganymas visai gamtai. Grybauti eitų tik normalūs žmonės, suvokiantys, kas yra gamta ir kas yra meška. Miške nebebūtų isterikų. Į mišką eitų tie, kurie žinotų, kaip elgtis miške, ir nebijotų meškų. Žmogus yra gamtos tarša“, – tikino E. Paplauskis.