Darbas neskaičiuojant valandų, pamirštant atostogas – Lietuvos jūrų muziejus kūrėjas, ilgametis vadovas Aloyzas Každailis visa tai patyrė. Visgi apgailestavimo vyro balse nėra, nes Kopgalyje jis rado ir savo pašaukimą, ir didelę meilę.

Kaimo šviesuolių atžala

– Gimėte ir užaugote Vidurio Lietuvoje, bet žemaitiškas užsispyrimas jums nesvetimas?

– Mano mama aukštaitė, tačiau tėtis – tikras, kruvinas žemaitis. Jo pavardė, mano žiniomis, yra labai žemaitiška. Tėtis turbūt buvo pirmasis Každailis, kuris išėjo iš to krašto ir įsikūrė Aukštaitijoje. Abu mano tėvai buvo prieškario Lietuvos pradinių klasių mokytojai – kaimo šviesuoliai. Tėčio istorija tragiška. 1940-aisiais jį įkalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Prasidėjus karui įvyko sukilimas, kaliniai išsiveržė ir tėtis parėjo namo, tačiau po kelerių metų vėl buvo suimtas ir tuomet jau išsiųstas į konclagerį.

– Kaip gyvenimas jus atvedė į pajūrį?

– Baigęs Baisiogalos vidurinę mokyklą išvykau į sostinę studijuoti istorijos. Ta sritis nuo mažens labai traukė. Į Klaipėdą atvykau gavęs paskyrimą dirbti Kraštotyros muziejuje. Džiaugiausi, kad taip susiklostė. Labai proletariškas miestas – toks pirmasis įspūdis išliko apie Klaipėdą. Buvo labai įdomu ją pažinti „iš vidaus“. Čia turėjau bičiulį, kuris mane su savimi vežiodavosi į įvairias pasilinksminimo vietas.

Ryžtas nugalėjo baimes

– Kaip jaunas istorikas susidomėjo jūra?

– Mąsčiau gan pragmatiškai – gyvenant uostamiestyje man atrodė logiška domėtis ir jūra. Nedideliame namelyje Herkaus Manto gatvėje, kuris, galima sakyti, buvo dabartinio Jūrų muziejaus pirmtakas, įrengiau laivybos istorijos ekspoziciją – ėmiausi to, kas man arčiau širdies. Buvo likęs tuščias kambarėlis, tad ėmiau sukti galvą, kaip panaudoti tą patalpą. Sulaukiau pasiūlymo eksponuoti kriaukles. Kolekcija lankytojams pasirodė įdomi, nematyta. Jaučiausi labai dėkingas, kai tuometinis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys ir architektas Petras Lapė, kurie ir sumanė Kopgalyje įkurti Jūrų muziejų, priėmė mane į savo kompaniją. Šis momentas pakreipė visą mano gyvenimą.

– Ar išvydus situaciją Kopgalyje nenusviro rankos?

– Ten radau gilią duobę ir išsprogdintos tvirtovės griuvenas. Vis dėlto nekilo minčių pasitraukti. Pasitikėjau bendraminčiais, o tuo pačiu – nebebuvo kito pasirinkimo. Kartą įsėdęs į valtį turi irkluoti su visais.

– Kaip istorikui ir pedagogui sekėsi būti statybininku?

– Man buvo pavesta darbų kontrolė – niekas neklausė, ar to noriu, ar sugebėsiu susitvarkyti. Pirmieji mėnesiai ir metai buvo labai sunkūs, tačiau apsipratau. Įsitikinau, kad bendraujant su statybininkais patirtis labai reikalinga, savo gudrybių turi ir restauratoriai. Tarp griuvėsių buvo likę daug nedetonavusių sprogmenų. Ekskavatoriumi kasant žemę iš kaušo byrėdavo ir artilerijos sviediniai. Mašinos vairuotojas „dėl drąsos“ išgerdavo „rašalo“ ir tik tuomet imdavosi darbo.

– Eksponatų rinkimą irgi lydėjo nuotykiai?

– Į pirmąją ekspediciją leidausi su jaunu biologu Eugenijumi Buivydu – išplaukėme žvejų laivais į Centrinį ir Rytų Atlantą, į Mauritanijos zoną. Man tai buvo pirma kelionė į tikrą jūrą. Ištraukus tralą kartais nebūdavo jokių žuvų – vien moliuskai. Mums jų ir reikėjo. Valant kriaukles nagai atsilupinėdavo iki kraujo, žvejai burbėdavo dėl pasklidusios puvėsių smarvės. Buvo labai įdomu pažinti jūroje dirbančius vyrus. Atviruose vandenyse jie visai kitokie nei krante. Grįžę namo jie galbūt nevengdavo taurelės, tačiau jūroje būdavo draugiški ir supratingi.

Politiką įžvelgė ir kriauklėse

– Įdomių dalykų turbūt vyko ne tik ekspedicijose jūroje, bet ir ant kranto?

– Kriauklių kolekcija jau buvo paruošta, tačiau paaiškėjo, kad eksponatų etiketes privalu suderinti su cenzūra – tarsi kriauklių pavadinimai galėtų išduoti kokias nors valstybines paslaptis?

Kreiva, šleiva buvo ir mano partiškumo istorija. Gerai, kad viską pavyko išspręsti. Mane ruošė į partijos narius – juk buvau įstaigos vadovas, tačiau tėvo praeitis čia kišo koją. Jau rašiau pareiškimą, kad išeinu iš darbo, tačiau mane sustabdė. Vietinė valdžia suprato situaciją... Su architektu P.Lape, kuris buvo Statybos ir projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus viršininkas, tyliai didžiavomės, kad turbūt esame du vieninteliai nepartiniai įstaigų vadovai mieste.

– Kaip sekėsi suburti kolektyvą?

– Darbas muziejuje arba įtraukia, arba išsyk atstumia. Jei susižavi – sveikas dingęs! Nebeištrūksi lengvai. Vienoje vietoje laiko ir atsakomybės jausmas. Juk nebuvo jokio oficialaus nutarimo, kad tokį muziejų reikia įkurti. Stengėmės, kad informacija nepasklistų, nepasiektų ausų Maskvoje. Dirbome neskaičiuodami valandų, nežiūrėdami, kokia kieno specialybė, nes pačioje muziejaus kūrimo pradžioje žmonių buvo visai mažai. Atidarymas buvo numatytas 1979-ųjų liepos 28-ąją. Staiga paaiškėjo, kad atvyksta aukštų svečių iš Maskvos, todėl viskas turi būti paruošta savaite anksčiau. Buvo paskelbta tikra kovinė parengtis – vaikus darbuotojai patikėjo seneliams, darželiams ir sukosi, kad tik spėtų viską laiku užbaigti.

Jausmus patikrino laikas

– Manote, kad daug dirbant asmeninis gyvenimas nukenčia?

– Buvau vedęs du kartus. Pirmoji santuoka truko 16 metų. Buvau pasinėręs į darbus, vaikų nesusilaukėme, atitolome. Vedžiau antrąkart, gimė dukra Julija. Ji ekonomistė – ne į tėvą, nors vaikystėje dažnai sukiodavosi muziejuje: buvo ir bilietų kontroliere, ir gyvūnų prižiūrėtoja, ir indų plovėja bare. Išsiskyrus su antrąja žmona atsirado moteris, su kuria kartu esame jau daugiau nei 20 metų.

– Su mylimąja Olga Žaliene suvedė darbas Jūrų muziejuje. Bendra veikla, siekiai – sėkmingų santykių garantas?

– Tai, kad dirbome tą patį darbą, man nebuvo svarbiausias dalykas. Išsyk supratau, kad Olga man reikalinga, kad ji – mano moteris.

– Apie trečiąją santuoką nesusimąstėte?

– Buvo laikas, kai apie tai galvojome, tačiau susirgau neišgydoma liga. Negalėjau susitaikyti, kad artimam žmogui tapčiau našta. Manau, antspaudas pase ne kažin ką reiškia. Svarbiausia, kad esame kartu.

– Niekuomet nesusikirsdavo judviejų nuomonės sprendžiant muziejaus reikalus?

– Olga yra ambicinga, savarankiška. Žinau, kad esant reikalui ji paklaus mano nuomonės, paprašys patarimo. Pats nepuolu aiškinti ar nurodinėti, kaip dirbti, – nesinaudoju tuo, kad turiu daugiau patirties, esu vyresnis. Man 66-eri, tačiau savo amžiaus visai nejaučiu. Spėju, kad kartais aplinkiniams atrodau keistokas.

Idėjos prašosi plunksnos

– Kaip vietą jūsų gyvenime atrado knygų rašymas?

– Jaunystėje, kaip ir daugelis, perėjau eilių kūrimo ir visokių dūsavimų etapą. Pradėjęs dirbti tiesiog pajutau, kad laikas bėga, plūkiesi, tačiau nejauti, kad tobulėtum. Susimąsčiau, kad norėčiau vaikams papasakoti kažką apie jūrą ir laivus – turėjau surinkęs daug medžiagos, kurią buvo gaila išmesti į krosnį. Po to gimė dvi pasakos, atsirado kitų minčių... Naujausia mano knyga „Smagios sunkios dienos“ pasakoja apie Jūrų muziejaus kūrimą. Aprašiau, kaip man pačiam visa tai atrodė. Suprantu, kad dabartiniam jaunimui mūsų laikai yra nesuprantami – kažkokia migla ir tiek. Stengiausi įpinti pikantiškų detalių, kad būtų įdomu skaityti. Ar dabar įmanoma įsivaizduoti situaciją, kuomet negali gauti plytų arba cemento? Ilgamečiai muziejaus darbuotojai dar pamena, kaip penktadieniais gaudavo vadinamuosius variantus. Žmonės neturėjo galimybių vakare suspėti į parduotuves, todėl būdavo parengiami specialūs maisto produktų užsakymai. Vairuotojas atveždavo maišą ir numesdavo jį koridoriuje, kad visi išsidalintų. Vaizdelis gan kanibališkas – juk net plastikinių maišelių anuomet nebūdavo, „šlapdešrę“, mėsą vyniodavo į popierių, kuris greitai persisunkdavo krauju.

– Dabar irgi esate palinkęs prie naujos knygos?

– Niekaip nepavyksta užbaigti apysakos, o gal ir didesnės apimties kūrinio „Turgaus aikštė“ – jau daug metų jį "trinu", padedu ir vėl sugrįžtu... Rašau apie namo, kuriame gyvenu, kiemą. Pasakodamas apie jį smarkiai sutirštinu spalvas – noriu žmones priversti susimąstyti apie tai, kas vyksta mūsų pačių panosėje.

Į žūklę skraidindavo „Java“

– Kokie pomėgiai padeda praskaidrinti nuotaiką?

– Esu didelis grupės „Pink Floyd“ gerbėjas, tebeturiu sukaupęs jų įrašus, komplektavau ir išsaugojau klasikinio džiazo plokšteles.

Anksčiau mėgau aktyviai leisti laisvalaikį – mindavau dviratį, tačiau didžioji aistra buvo raudona „Java“. Su dabartiniais „harlėjais“ nepalyginsi, tačiau ir anie motociklai buvo puikūs. Vasaros sezoną atidarydavau gegužę ir iki pat rudens šalčių „Java“ važinėdavau į darbą. Vakarais patikdavo šokus ant motociklo nulėkti prie Minijos.

– Pažūklaudavote ir eksperimentuodavote virtuvėje?

– Gamindamas maistą išties mėgstu improvizuoti. Kartais tokį patiekalą sukuriu, kad nė pats jo valgyti negaliu. Visgi mano mėgiamiausias skanėstas būdavo rūkytas uotas. Žuvų badyti važiuodavau į Šventąją arba Karklę. Laimikį kolegos tėvų namuose išrūkydavome ir dar karštus uotus ragaudavome su šnapsiuku. Fantastika!

– Ar dabar užsukate į Jūrų muziejų? Kokią jo viziją matote?

– Pastaruoju metu dažnai apsilankydavau, nes naujajai knygai reikėjo surinkti iliustracijas. Nemėgstu be reikalo trintis, trukdyti žmonėms. Visgi sugrįžtu į muziejų kaip į namus – tai šventa teisybė. Stebiu pokyčius, džiaugiuosi, kad jis gyvuoja, žmonės labai stengiasi net ir šiuo sunkiu laiku. Idėjos sudėliotos projektuose: norima atnaujinti akvariumą, praplėsti delfinariumą. Tikiuosi, viską pavyks įgyvendinti. Kai turi aiškią viziją, darai iš pasiutimo – ir dažniausiai padarai.