ANT KŪČIŲ STALO – MĖSAINIAI

Svarbiausia didžiųjų metų švenčių vakarienė ir Kūčių stalo ruošimas įgyja naujas tendencijas – tradicinius patiekalus keičia ir iš svetimų kultūrų atkeliavęs, ir greitai paruošiamas maistas. Simboliniai patiekalai – kūčia ar aguonpienis – ant Kūčių stalo pasirodo vis rečiau, o vietoj pasibuvimo namuose žmonės jau renkasi restoranus.

Pasak Klaipėdos savivaldybės Etnokultūros centro Etnokultūrinės veiklos koordinatorės Jolitos Vozgirdienės, dabartinis laikmetis diktuoja savo taisykles, ir jaukios ilgametės tradicijos blėsta.

„Su laiku mums reikšminga ir miela tradicija praranda svarbumą, nes žmonės aptingo, jie visada visur skuba, neturi laiko, todėl dabar labai patogu, kai tiesiog į namus gali užsisakyti ne tik mėsainį, bet ir Kūčių vakarienę ant stalo“, – teigė J. Vozgirdienė.

Kaip pasakojo etnokultūrinės veiklos koordinatorė, Kūčių vakarienės metu svarbu yra ne visus patiekalus paragauti, o susirinkti kartu su visa šeima.

Kūčių vaišės nuo seno išlieka ritualinė vakarienė, į kurią, kaip tikima, sukviečiami ne tik gyvieji, bet ir mirusieji.

Begaminant galima tradicijas perduoti iš lūpų į lūpas ir jas tęsti, juk šventės nenusipirksi.

„Reikia nepamiršti, kad Kūčios – tai ne tik laikas, kai susirenkame pavalgyti. Tai – laikas, kai susirenka visa šeima pabūti kartu. Nuo seno buvo tikima, kad prie stalo rinkdavosi ne tik gyvieji, bet ir mirusieji, todėl visada padėdavome šalia lėkštutę, kuri buvo skirta būtent mirusiesiems. Tai yra ne tik advento, bet ir visų metų kulminacija, kai žmonės prie stalo aptaria savo nuveiktus darbus, įvykius, juos apmąsto ir užkalba sėkmei artėjančius metus“, – kalbėjo J. Vozgirdienė.

Dabar neretai vietoj šeimyniško jaukumo žmonės renkasi pobūvį restoranuose su draugais, taip užsimiršdami apie buitinę namų ruošą ir maisto gaminimą.

J. Vozgirdienė pabrėžė, kad būtent Kūčių stalo patiekalų gaminimas sustiprina tarpusavio šeimos ryšį ir praturtina vakarą.

„Manau, jog dabar žmonės restoranus pasirenka dėl to, kad anksčiau jų giminėje nutrūko tradicijos tęstinumas arba sovietiniu laikotarpiu buvo sunku ir niekas neišmokė gaminti ar neteikė tam daug reikšmės. Bet tas gaminimo procesas suvienija ir yra svarbus, begaminant galima tradicijas perduoti iš lūpų į lūpas ir jas tęsti, juk šventės nenusipirksi“, – kalbėjo J. Vozgirdienė.