Apie 20 tūkst. porų sutuokusi G. Misevičienė: vis dar yra dalykų, kurie sukrečia | KaunoDiena.lt

APIE 20 TŪKST. PORŲ SUTUOKUSI G. MISEVIČIENĖ: VIS DAR YRA DALYKŲ, KURIE SUKREČIA

Net 30 metų Klaipėdos Civilinės metrikacijos ir registracijos skyriaus vedėja dirbusi Gražina Misevičienė paskutinę darbo dieną neslėpė, kad ir sutuokus apie 20 tūkst. porų vis dar yra dalykų, kurie ją sukrečia. Nors galėjo dar dirbti, mintį trauktis vedėja jaukinosi jau kurį laiką. Kai mamos sveikata ėmė silpti, moteris suprato, kad turi pasirūpinti pirmiausia ja.

Norėjo gerų emocijų

– Daug žmonių kratosi pensininko vardo ir dirba kiek tik leidžia įstatymas ar jėgos.

– Išeinu be nuoskaudų ir sulaukusi didžiulės pagarbos. Suprantu, kad kaita turi būti, o ilgai dirbę žmonės negali tapti našta. Mano mamai jau 89-eri, atėjo laikas, kai turiu atiduoti jai skolą. Džiaugiuosi, kad galėsiu tai padaryti. Esu realistė, viską vertinu be iliuzijų. Net svajoju tiek, kiek galiu realizuoti. Man labai patinka pasakymas: "Jeigu norai dideli, o galimybės mažos, tai sukeisk jas vietomis, ir viskas bus gerai."

– Kiek jums buvo metų, kai įgijote teisę tuokti poras?

– Buvau 34-erių. Tada vienas miesto tarybos narys suabejojo, ar aš ne per jauna tuokti vyresnio amžiaus žmones. Patikinau, kad puikiai jausiuosi. Beje, 1984 metais mes su vyru irgi tuokėmės šiuose rūmuose, tada jie buvo visai neseniai pastatyti. Išėjusi iš jų pagalvojau, kad būtų labai smagu čia dirbti. Tada nesupratau, kad darbas Civilinės metrikacijos ir registracijos skyriuje yra ne tik gražus, bet ir turintis labai daug kasdieninio triūso.

– Kaip tampama asmeniu, kuris turi įgaliojimus valstybės vardu skelbti santuoką galiojančia?

– Dar mokykloje nevengiau dėmesio, dalyvaudavau skaitovų konkursuose, patikdavo, kai mane girdi, kad aš galiu pasakyti. Vyresnėse klasėse pradėjau skaityti kriminalinius romanus, pasidarė labai įdomu. Nuėjau dirbti į teismą ir studijavau teisę Vilniaus universitete. Tuometis teismo pirmininkas Silvestras Doda primygtinai ragino likti, sulaukusi jo rekomendacijos būčiau galėjusi tapti teisėja. Bet aš tiesiog pajaučiau, kad man emociškai būtų per sunku dirbti darbą, kuriame mažai teigiamų emocijų. Sulaukiau pasiūlymo ateiti į tuometį vykdomąjį komitetą, Butų skirstymo skyrių. Vėliau teko dirbti savivaldybės Teisės skyriuje. Kai baigė darbą ankstesnė vedėja, sulaukiau pasiūlymo kandidatuoti jau į šias pareigas ir galiausiai buvau paskirta.

Iškilmės: prieš kelerius metus G. Misevičienė džiaugėsi galėdama patvirtinti daugybės žilagalvių klaipėdiečių auksines vestuves. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Dukros irgi čia tuokėsi

– Ar lengva buvo apsispręsti?

– Kai gavau pasiūlymą dalyvauti konkurse Santuokų rūmų vedėjo pareigoms, papasakojau apie tai vyrui. Abejojau, kaip mes susitvarkysime – vaikai maži, o ir jam – fotografui, ir man visi šeštadieniai bus užimti. Mano vyras – šaunuolis, pasakė: "Susitvarkysime, bet tu turi pati nuspręsti, ar tikrai to nori." Mintyse maniau, kad pabandysiu kelerius metus, gal paskui grįšiu prie teisinio darbo. Bet dėl šio savo pasirinkimo nepasigailėjau nė vienos dienos.

– Tai kaip jūsų dukros šeštadienius leisdavo vienos?

– Jos labai anksti tapo savarankiškos, tiesiog neturėjo kitos išeities. Tada Dovilei buvo šešeri su puse, o mūsų mažylei Linutei – dar mažiau. Atbėgdavau į kabinetą per santuokų registravimo tarpelį, skambindavau namo, klausdavau, kaip jos ten tvarkosi, ar viskas gerai. Kai mergaitėms būdavo labai nuobodu, pakviesdavau jas ateiti, jos užlipdavo į balkonėlį ir iš ten tyliai stebėdavo, kaip mamytė dirba. Jaunėlei viskas būdavo įdomiau. Kartą, kai ji jau buvo paauglė, mes neturėjome patarnautojų. Lina nuo pradinės mokyklos lankė vaikų šokių studiją "Junga" ir daug kartų stebėjo tuoktuvių ceremonijas. Paprašiau jos ateiti. Ji puikiai viską atliko.

– Gal registravote ir jų santuokas?

– Ne, neturėjau tam teisės, bet jos abi tuokėsi mūsų Santuokų rūmuose. Klausiau, ar čia bus įdomu, o jos net pyktelėjo. Nuostata buvo kategoriška. Buvau salėje abu kartus. Žinojau, kad darbuotojos labai jaudinasi, o aš net neabejojau, kad viskas bus kuo puikiausiai. Verkiau, bet ne iš sielvarto, o iš džiaugsmo, buvo labai jautru.

– Kaip prisimenate savo tuoktuves?

– Man buvo 25-eri, maniau, kad esu brandi, vos ne senmergė ir sugalvojau, kad vilkėsiu ne baltą ilgą, o pusilgę smėlio spalvos suknelę. Vėliau kaskart pamačiusi gražią baltą suknelę koneveikdavau save, kad nepasinaudojau vienintele proga taip pasipuošti. Todėl, kai tekėjo dukros, visiškai nesikišau, bet turėjau vienintelį primygtinį prašymą – kad tekėtų vilkėdamos baltą suknelę ir būtų tikros nuotakos.

Pagarba: pusšimtį metų drauge nugyvenę sutuoktiniai džiaugėsi, kad buvo pagerbti ir pakviesti į santuokų rūmus. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kur ta priesaika?

– Ar tūkstančius kartų tartas sakinys "Lietuvos Respublikos vardu skelbiu jus vyru ir žmona" nėra jums tapęs banalus?

– Kiekvieną kartą suvokdavau šios frazės svarbą. Net jei per vieną dieną sutuokdavau kelias dešimtis porų, mano intonacija kaskart galėjo keistis. Labai stengiausi, kad nors ir trumpa ceremonija būtų jautri, su prasmingais gražiais žodžiais, kad ji padėtų suprasti momento svarbą ir reikšmę.

– Kokius tuoktuvių pokyčius matote per savo ilgus darbo metus?

– Pastaruoju metu poros atsiveda kur kas mažesnį pulką. Anksčiau mūsų didelėje salėje pulkai vos tilpdavo. Dabar viskas vyksta kukliau. Užtat į salę ateina visi svečiai, kurie nori matyti ceremoniją. Prieš kiek laiko buvo populiaru tuoktis tik bažnyčioje ir plačiai apie tai girtis. Bet kai gauname teismo sprendimą apie tokios santuokos nutraukimą, nejučia kyla klausimas, kur ta priesaika, kuria jie prisiekė prieš Dievą gyventi varge ir turte? Tikrai netiesa, kad bažnyčioje santuoka kažkokia ypatinga, o santuokų rūmuose – tik formalumas. Bažnyčioje – ne tik graži aplinka, ten reikia tikėti tuo, ką sakai, o ne vaidinti tik tą dieną, o paskui gyventi visiškai kitomis vertybėmis.

Atėjo su peruku

– Ar tuoktuvių ceremonija ir po 30 darbo metų vis dar atrodė jautri?

– Labai jautriai reaguodavau, kai jaunieji nuoširdžiai susigraudina, vyrams ašaros rieda ne ką rečiau nei merginoms.

– Ar buvo vestuvių, kurios jus nustebino ar net sukrėtė?

– Tik kelis kartus mačiau poras, vilkinčias tautiniais rūbais. Gal dažniau stilizuotais, lininiais su tautiškomis detalėmis. Yra buvę ir tokių, kurie tarsi į turgų ėjo ir užsuko susituokti. Mano galva, tai nepagarba sau. Man iki šiol nesuprantama, kai šalia pasipuošusios jaunosios stovi jaunikis, mūvintis praplyšusius džinsus. Visada nemaloniai nuteikia, kai vyras demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, o pirmiausia – moteriai, kuri stovi šalia jo. Ne vietoje pasakytos replikos, susireikšminimas, noras į save atkreipti dėmesį verčia galvoti, ar tai merginai nebus sunku gyventi su tokiu žmogumi. Vienas atvejis gal prieš 15 metų neišdils iš atminties. Tądien tuokiau ne aš, bet darbuotoja atėjo ir paprašė manęs ateiti į salę, pakeliui ji tik kartojo, kad aš turiu tai pamatyti. Šalia dailiai atrodančios jaunosios stovėjo vyras su baltų ilgų plaukų peruku, akiniais nuo saulės, pliažiniais marškinėliais, paplūdimio šlepetėmis ir šortais. Vaikinas garsiai kalbėjo, kad čia atėjo tik dokumento pasiimti, kad čia viskas vaidyba, aiškino, kad po poros valandų eis į bažnyčią, ten jis vilkės kostiumą ir ten bus tikra santuoka. Susivaldžiau ir nieko nepasakiau. Salėje jis stovėjo nuščiuvęs, gal pajuto, kad perlenkė lazdą.

Man iki šiol nesuprantama, kai šalia pasipuošusios jaunosios stovi jaunikis, mūvintis praplyšusius džinsus.

– O gal buvo atvejų, kai netramdėte savęs ir neregistravote santuokos?

– Buvo ir toks atvejis. Jaunavedžiai buvo pernelyg apsvaigę. Net nelabai aišku nuo ko – alkoholio ar ko kito. Jie tiesiog sunkiai pastovėjo. Įvykis pernelyg rimtas, kad tai būtų galima daryti nesiorientuojant aplinkoje. Pasakiau, kad santuoka nebus registruojama. Skyrėme jiems kitą laiką. Po kelių dienų jie atėjo blaivūs, atsiprašė ir bandė teisintis, kad kažkas juos netikusiai pavaišino.

– Ar per jūsų darbo metus kuris nors jaunųjų yra pabėgęs iš salės?

– Tokių nebuvo, bet neatėjusių santuokos dieną yra buvę ir labai nemažai. Net į mūsų skambučius tą dieną neatsiliepdavo. Trumpiausia santuoka, kurią man teko fiksuoti, truko tik du mėnesius. Kalbant apie kitokius neeilinius atvejus, pamenu, viena jaunoji nualpo. Visi labai sutrikome, bet ji labai greitai atsigavo. Manau, tai lėmė ne tik stresas. Buvo atvejis, kai sutuokiau porą per valandą nuo dokumentų padavimo. Jaunoji tiesiai iš rūmų išvažiavo gimdyti. Tada dar nebuvo griežto įstatymo, kuris įpareigoja dvi savaites laukti vedybų. Dėl svarbių priežasčių buvo galima paankstinti santuoką. Noras, kad vaikelis gimtų šeimoje – visada svarbi priežastis.

Gražina Misevičienė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Užsiaugino pamainą

– Ar dabar demografinė situacija bloga?

– Šiemet – ypač. Visai neseniai mačiau, kad 2022 metais Klaipėdoje mirė 500 žmonių daugiau nei gimė. Tokių skaičių iki šiol nebuvo.

– Ar tarp santuokų rūmų darbuotojų matote žmogų, kuris galėtų dirbti vietoje jūsų?

– Yra jauna moteris, kuri tiesiog užaugo čia. Ji pradėjo dirbti nuo 18 metų. Pradžioje – kaip patarnautoja, vėliau mokėsi ir pradėjo tuokti. Aš ja labai džiaugiuosi, ji dega šiuo darbu. Visos mūsų darbuotojos supranta, kad dirbame vieną darbą, nepaisant, ar tuokiame poras, ar registruojame ištuokas, mirtis, vykdome gyvenamosios vietos deklaravimą, keičiame vardus, pavardes, dirbame su archyviniais dokumentais. Čia sulaukiame labai daug keistų, piktų žmonių, kurie mūsų net nebando išgirsti. Sulaukiame ir grasinimų. Kasdienis darbas nėra toks gražus, kaip santuokų registravimas. Bet jei nebūtų šviesiosios pusės, turbūt nebūčiau čia dirbusi 30 metų.

Suko galvą, iš kur pažįsta

– Ar šiame darbe jus dar galėtų kas nors nustebinti?

– Nustebintų ir nudžiugintų, jei žmonės neslėpdami garsiai kalbėtų, kaip mes gerai atliekame darbą. Šią vasarą į kabinetą atėjo moteris, baiminausi, kad ims skųstis. Pasirodo, ji atėjo padėkoti už puikų aptarnavimą, tikino, kad to dar nė vienoje valdiškoje įstaigoje nepatyrė. Ji rūpinosi gauti archyvinį dokumentą, pasirodo, specialistė jai skambino ir po darbo, padėjo užpildyti prašymus.

– Ar gatvėje jus atpažįsta žmonės, kuriuos sutuokėte.

– Neretai. Paskutinis atvejis buvo kavinėje. Padavėjas vis šypsojosi ir vis bandė prieiti, bet nieko nesakė. Buvau su drauge, abi bandėme spėlioti, kas čia atsitiko. Kai mano bičiulė nuėjo trumpam nuo stalo, vaikinas priėjo ir ėmė klausinėti, iš kur mane pažįsta. Pagalvojau, kad mane sunku pažinti be makiažo ir šukuosenos. Spėliojo, ar aš medikė, o gal mokytoja. Ir tada jam nušvito – gi registravau jo santuoką. Nuo tada jis įsiminė, kad aš labai mėgstu spurgytes.

– O makiažas ir šukuosena apmokami valstybės? Juk tai įvaizdžio dalis.

– Ne, viskas savo lėšomis. Kiekvieną šeštadienį eidavau į kirpyklą, rūbai – taip pat savi. Kažkada buvo kalba apie tai, kad teisėjai, prokurorai turi mantijas ir tai yra valdžios simbolis. Gal tada reikėtų vienodų rūbų ir santuokų registratorėms? Bet kalbos ir liko kalbomis. O įvaizdžio palaikymas tikrai nemažai kainuoja.

Rašyti komentarą
Komentarai (16)

Sėkmės

gerbiamai Misevičienei!

Vida

Nuostabi moteris.Tuoktuvės Jūsų dėka buvo iškilmingos.Sekmės Jums visur ir visada.

ko čia

apie ją tiek daug rašo? Gal bus įkurta darbo vieta savivaldybėj specialiai jai? Na tokia kaip senai akūlai A sadauskienei
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS