Aspirinas nuo vėžio

Darbo partijos likimą buvo nesunku nujausti bet kuriam žmogui, skaitančiam laikraščius.

Visų pirma beveik visos Lietuvos parlamentinės partijos neišvengė skilimo. Kai kurios ryškios politinės organizacijos, pavyzdžiui, krikdemai, suaižėjo į tokias smulkias šukes, kad net nebeperlipo rinkimų į Seimą barjero.

Seimui paimti sukurta Darbo partija byra, nes tokios yra Lietuvos politikos tradicijos. Ši partija, laimėjusi rinkimus ir turėjusi 41 nario frakciją, dabar liko trečia pagal dydį frakcija su 25 nariais.

Darbiečiai dosniai pamaitino socdemus, kurie iš trečios pagal dydį parlamento politinės grupės šoktelėjo į lyderius.

Nenuostabu, kad buvę darbiečiai nebėga prisiglausti po Viktoro Muntiano sparneliu - pas „pilietininkus“.

Partiniams pabėgėliams jau užtenka politinių žinių, kad naujos partijos yra nepatvarios. Jos suskyla arba visai išnyksta iš politinės arenos. Todėl ieškoma tradicinių partijų, kurios jau praėjo ugnį, vandenį ir varines triūbas.

Iš esmės politikoje klajoja tik keturios ideologijos: socialdemokratinė, konservatoriškoji, liberalioji ir krikščioniškoji demokratinė.

Žinoma, buvę darbiečiai neturi ką veikti pas konservatorius, ten jų niekas ir nelaukia. Krikdemų likučių jau reikia ieškoti su žiburiu, vargu ar šios partijos skiedros suaugs į tvirtą medį.

O liberalai išgyvena vieną baisiausių savo krizių. Net kai juos paliko Rolandas Paksas, išsivedęs gerą kąsnį partijos į liberaldemokratus, buvo niekai, palyginti su dabartimi.

Todėl darbiečiams lieka vienintelė prieglauda - socdemai. Kita vertus, sunku buvo atrasti skirtumų tarp darbiečių ir socdemų programų. Galbūt Darbo partija tuos pačius pažadus sugebėjo įvynioti į labiau blizgantį popieriuką.

Darbiečių frakcijos seniūno Jono Pinsko atliekamas partijos sutvirtinimo sakramentas - renkami parašai, kad nariai nepaliks frakcijos, - suveiks tik kaip aspirinas nuo vėžio.

Parašų galiojimas pasibaigs po mažiau nei pusmečio, kai paaiškės triuškinantis Darbo partijos pralaimėjimas savivaldos rinkimuose.

Kai kuriose savivaldybių tarybose buvo darbiečių tik todėl, kad dalis išrinktų narių pasikeitė partinius antpečius.

Kaip Neringoje.

Unikali savivaldybė. Neringos tarybos daugumai reikėtų pastatyti paminklą, primenantį chameleoną.

Neringos politikų dauguma turi tik vienintelę ideologiją - Kuršių neriją. Ir dėl to pasirengę kaitalioti partijas per vieną kadenciją net keturis kartus, priklausomai nuo to, kokia partija valdo šalį.

Neringiškiai visada už daugumą, nes tai naudinga.