Baimės eros pabaiga

Pamažu Europos Sąjungos šalys gyja nuo drebulio prieš Rusiją.

Nuolaidžiauti Kremliui - tai reiškia patirti dar didesnį jo spaudimą. Europos Sąjunga atsisakė derėtis su Rusija dėl naujosios partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties.

Toną davė lenkai, nes Kremlius atsisakė pirkti Lenkijos mėsą. Kaimynus lenkus palaikė lietuviai, nes Rusija šaliai nebetiekia naftos vamzdžiais.

Tai buvo Rusijos kerštas dviem valstybėms už tai, kad viena pardavė, o kita nusipirko Kremliui iš panosės „Mažeikių naftą“. Žinoma, Rusija svajojo per „Mažeikių naftą“ valdyti Lietuvoje ir jos kaimynystėje politinius procesus. Tačiau lenkai pakišo koją.

Ir Estija nebenuolaidžiauja Kremliui, nors jai Maskva taiko nepaskelbtas ekonomines sankcijas už perkeltą iš Talino centro į karių kapines paminklą.

Pirmąją gegužės savaitę Rusijos naftos produktų transportas į Estiją sumažėjo perpus, o anglies ir trąšų transportas, daugiausia skirtas kitoms ES rinkoms, buvo visiškai nutrauktas. Gegužės viduryje nemokamų atostogų bus priversti išeiti 1,5 tūkst. darbuotojų. Estijos maisto pramonė taip pat įstumta į priverstinę dietą.

Nemažai Estijos maisto kompanijų girdi visokias priežastis iš Rusijos, kodėl jų produkcija staiga tapo nereikalinga. Pernai vienas iš keturių Estijos eksportuotų maisto produktų iškeliaudavo į Rusiją.

Rusija tebegyvena 1940-ųjų diplomatijos lygyje.

„Nebūtume bolševikai, jei neieškotume kitų kelių“, - sakė Stalinas, aneksuodamas Lietuvą, paskutiniam tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui.

Rusija spaudžia buvusį socialistinį lagerį, tikėdamasi, kad buvę satelitai išsigąs ir taps Kremliaus interesų gynėjais NATO ir ES struktūrose.

Tačiau kuo labiau lazda yra lenkiama, tuo ji labiau priešinasi.

Rusijai būtų daug geriau ir ji įsigytų pasaulio bendruomenės pagarbos, jei pripažintų, kad sovietai okupavo Baltijos šalis, ir imtųsi atlyginti padarytą žalą.

Tačiau sunku tikėtis tokios politikos iš didžiavalstybinio šovinizmo kaustomos šalies. Kur nesutinkanti su Kremliaus linija žiniasklaida likviduojama arba nacionalizuojama. O valdančiam klanui neįtikę žurnalistai gyvenimą baigia gavę kontrolinį šūvį į kaktą. Gatvių kameromis nufilmuotų žudikų niekas nesugeba surasti. Arba niekam to daryti neleidžiama.

Po tokių įvykių Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas leidžia sau viešai postringauti, kad nužudytasis kėlė labai daug problemų Rusijai, o jo mirtis pridarė šaliai dar daugiau rūpesčių.