Baisesnio karo nebuvo | KaunoDiena.lt

BAISESNIO KARO NEBUVO

Sekmadienį daugelis kalbės apie liūdną sukaktį – 80 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Pasaulio galingieji savo ir kitų valstybių likimais žaidė lyg šachmatais, lemdami ne tik milijonų žmonių, bet ir tautų likimus. Karas baigėsi prieš dešimtmečius, bet ir šiandien jo aidai tebeskaudina žuvusiųjų artimuosius, kurie norėtų bent palaidoti jų palaikus.

Kaltų – ne vienas

Žinomas Lietuvos istorikas Algimantas Kasparavičius priminė, kad Antrojo pasaulinio karo priežastis buvo ne viena, o dėl jo pradžios kaltė tenka ne vien nacistinei Vokietijai, nors ši valstybė savo elgesiu daugiausia prisidėjo prie jo pradžios.

"Nemaža dalis politinės kaltės ir atsakomybės dėl karo pradžios tenka ir kitoms valstybėms. Pradėkime 1938-ųjų įvykiais, kai iš politinio Europos žemėlapio išnyko pirmoji suvereni valstybė – Austrija. Kad karas yra čia pat, suprato visi. Tų metų Kauno, Londono, Paryžiaus, Prahos, Stokholmo – visos Europos spauda jau rašė – "karas bręsta, tik laiko klausimas, kada jis prasidės". Karo vartus atkėlė 1939 m. vasarą žlugusios Vakarų sąjungininkų prancūzų ir britų diplomatijos derybos su J.Stalinu dėl bendros kolektyvinės gynybos prieš Vokietiją ir po jų vykęs žaibiškas Molotovo–Ribentropo pakto sudarymas, kuris Antrajam reichui tiesiogiai atvėrė vartus pradėti karą, – komentavo istorikas. – Antroji kaltininkė – Sovietų Sąjunga, kuri reikalavo daugiau, negu jai derėjo. Politinė atsakomybė tenka ir britų premjerui Arthurui Neville'iui Chamberlainui ir prancūzų premjerui Eduardui Daladier ir kai kurių smulkesnių valstybių vadovams".

Istorikas priminė, kad prieš 80 metų, karo išvakarėse, Lenkija oficialiai deklaravo, kad yra pasirengusi kariauti ir Vokietijos nebijo, sugebės jai deramai pasipriešinti.

Tuo patikėjo Vakarų sąjungininkai.

"Kai Lenkiją fe facto pasidalijo dvi totalitarinės valstybės – naciai ir sovietai – prasidėjo didžiausias, kruviniausias karas. Tikslaus aukų skaičius ir po tokio ilgo laiko vis dar negalima pasakyti. Tiksliausia būtų pasakyti, kad karas pareikalavo per 50 milijonų gyvybių. Galutinių skaičių niekada nesužinosime ir su tuo turime susitaikyti", – konstatavo A.Kasparavičius.

Žuvo klebonijos rūsyje

Seniai praėjusio karo aidai – vis dar gyvi žmonių širdyse. Apie tai liudijo Vokietijos karių kapų priežiūros sąjungos "Volksbund Deutscher Kriegsgraeberfuersorge e. V." (toliau – "Volksbund") atstovas Pietvakarių ir Rytų Europoje Markas Mülleris, praėjusią savaitę lankęsis netoli Klaipėdos esančiuose Vanaguose.

Šiame kaime, labiau žinomame kaip rašytojos Ievos Simonaitytės gimtinė, darbavosi archeologai. Jie iškasė dviejų Antrojo pasaulinio karo pabaigoje žuvusių vokiečių karių kapą.

Kaip žuvo šie du vyrai, žinoma Vanagų evangelikų liuteronų parapijos pirmininkui Manfrydui Sprogiui.

Iš kartos į kartą perduodama žinia skelbia, kad netoli miško palaidoti du pačioje karo pabaigoje žuvę vokiečių kariai, vietos gyventojai tą vietą pažymėjo kryžiumi.

Pasirodo, 1945 m. sausį po sovietų kariuomenės antpuolio sudarkyti šių dviejų vyrų kūnai buvo rasti Vanagų bažnyčios klebonijos rūsyje. Vietos žmonės spėliojo, kad vyrai ten slėpėsi, o žuvo nuo įmestos granatos.

Kažkas dar prisiminė, kad kariai mūvėjo baltomis kelnėmis. Gal tai buvo žiemos meto maskuotė?

Senas ir jaunas – kartu

Abu kūnai palaidoti vienoje kapo duobėje.

Šį kartą Lietuvos kultūros ministerijos įsteigtoje Kultūros vertybių globos tarnyboje dirbantį archeologą Simoną Sprindį nustebino ne radiniai, kurių beveik nebuvo.

Stebėtina buvo, kad vienas žuvusiųjų galėjo būti itin jaunas, tyrėjai net spėja, kad vaikinas galėjo būti paauglys. Antrasis – priešingai – garbaus amžiaus vyras.

Tokių nusidėvėjusių dantų S.Sprindžiui per penkerius darbo kasinėjant karo aukų kapus dar neteko matyti. Gali būti, kad tai buvo paskutinės mobilizacijos "Volkssturm" metu į karą paimti vyrai.

Įprastų vokiečių kariams žetonų kape nerasta, bet abejonių, kad tai tikrai vokiečių kariai, nebuvo. Apie tai bylojo šalmas, uniformos dalys: sagos, petnešos, kabliukai.

Vyrų žūties aplinkybes, kurias nurodė vietos gyventojai, liudijo ir kaulų lūžiai, vienam vyrui sprogimas sulaužė ranką ir koją, kitam – suknežino veidą, tarp kaukolės kaulų rasta granatos skeveldra.

Šių vyrų palaikus buvo apraizgiusios augalų šaknys. Abu vyrai palaidoti be batų, tai reiškia, kad vietos žmonės pasiėmė kai kuriuos žuvusiųjų daiktus.

Neatmestina, kad būtent todėl kape nerasta šių karių žetonų. Galbūt vietos gyventojai nežinojo, ką su jais reikia daryti.

Apsipylė ašaromis

Tarptautiniai susitarimai reglamentuoja, kad ekshumuoti karių palaikai turi būti perlaidoti toje šalyje, kur šie žmonės žuvo.

Neseniai M.Mülleriui teko dalyvauti perlaidojant vokiečių karių palaikus Estijoje. Šioje kuklioje ceremonijoje dalyvavo perlaidojamų karių giminaičiai.

Vieno kario jau žilagalvis sūnus kalbėjo apie savo tėvą. Dalyvavo ir vieno žuvusiųjų sesuo.

Kartą perlaidojant palaikus dalyvavo kario žmona, jai jau buvo per 90 metų.

"Tai labai jaudinantis dalykas. Kario našlė labai verkė. Jai buvo skaudu, kad sutuoktinio karstas po daugybės metų – toks mažas ir ji negali pažiūrėti, kas yra viduje. Kita vertus, ji džiaugėsi, kad žinos, kur yra jos sutuoktinio amžino poilsio vieta. Dažniausiai karo metu giminaičiams būdavo tik trumpai pranešama apie tai, kad jų šeimos narys žuvo. Būtent todėl artimiesiems vis dar svarbu sužinoti, ar jis rastas ir perlaidotas, ar vis dar ne. Nepaisant to, kad karas jau labai seniai baigėsi, žmonės ieško liudijimų apie galimą saviškių palaidojimo vietą. Kartais jiems užtenka žinoti, kad vienas iš kelių dešimčių kažkurioje vietoje palaidotų karių yra jų artimasis", – savo patirtimi dalijosi M.Müleris.

Prieš kelerius metus archeologai dirbo Kaune, kur kasinėjo karo belaisvių kapus. Iki šiol šioje vietoje yra iškelta apie 190 belaisvių palaikų, bet tik vienas jų turėjo žetoną.

2016 m. šalia ekshumuotojų dvi savaites sukinėjosi vieno ten galbūt palaidoto kario dukra. Senolė vis tikėjosi, kad bus rasti jos tėvo griaučiai.

Tokių vilčių specialistai jai suteikti negalėjo, beveik visi vyrai buvo palaidoti tik su apatiniais rūbais, be jokių skiriamųjų ženklų.

Nepaisant to, išvažiuodama ji labai dėkojo už lietuvių darbą.

Artimieji tebeieško

Neseniai Kultūros vertybių globos tarnybos darbuotojai sulaukė prašymo rasti konkretaus žmogaus palaikus.

Tokį prašymą pareiškė Prancūzijos šiaurėje, paribyje su Vokietija esančio kaimo gyventojai.

Kaimo bendruomenė yra sukūrusi savo tinklalapį, kuriame skelbiama informacija apie visus į karą išėjusius ir negrįžusius savo gyventojus. Tarp jų yra ir netoli Kuršėnų, prie Smilgių, išnykusio Pajuodupių kaimo ribose žuvusio ir palaidoto vaikino fotografija.

Kaimo pavadinimas ir ieškomo kario vardas bei pavardė skamba vokiškai, tad nenuostabu, kad jaunas 18 metų vaikinas buvo paimtas į Vermachtą ir kariavo Vokietijos pusėje.

Namiškiams apie jo žūtį pranešta tik po ketverių metų. Palaikai į tikras kapines atguls tik po 75 metų nuo žūties.

Šio vaikino kapas išskirtinis nebent tuo, kad išlikę griaučiai neparodė siaubingų sužalojimų.

Prie velionio – bilietai į kiną

Penkerius metus su vokiečių karių kapais dirbantis archeologas S.Sprindys prisipažįsta, kad kaskart atkasus palaikus jis vis pagalvoja – karas yra baisus dalykas ir didžiulė beprasmybė.

Jo minčiai pritaria ir istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Silva Pocytė.

"Politikai vis dar eskaluoja Antrojo pasaulinio karo dalykus, bet eiliniai kareivukai čia niekuo dėti. Visose kariaujančiose pusėse milijonai niekaip nesusijusių su politika žmonių padėjo galvas dėl žiaurių šio pasaulio didžiųjų žaidimų. Jų noro niekas neklausė", – kalbėjo istorikė.

Prieš savaitę S.Sprindys su grupe talkininkų netoli Kuršėnų atkasė 60 kapų. Jau dabar žinomos 33 palaidotųjų tapatybės. Gali būti, kad pavyks identifikuoti visų jų asmenybes.

Radiniai kapuose bylojo apie jaunų vyrų sentimentus ir atskleidė prisirišimą prie gimtinės bei artimųjų.

Keliuose kapuose rasta prancūziškų monetų. Tai gali reikšti, kad, prieš patekdami į Rytų frontą, jie kariavo Prancūzijos teritorijoje arba yra kilę iš šiaurės Prancūzijos.

Mingėlių kaime kape rastos piniginės turinys leido atsekti jos savininko kelią. Jis turėjo prancūziškų, rumuniškų, vengriškų ir Sovietų Sąjungos monetų.

Didelės vertės šios monetos neturėjo nė karo metais, jos tik dar kartą byloja apie tam tikrus jų savininko sentimentus.

Archeologas pasakojo, karių piniginėse radęs maisto talonų, o keletą kartų aptiko prisiminimus keliančių dalykų – bilietų į kiną Berlyno bei kitų Vokietijos miestų kino teatruose.

Artimuosius ar gimtus namus jiems priminė ir kitos smulkmenos: pašto ženklas, mažytė žaislinė boružėlė, drambliukas, raudona širdelė, kryželiai, kitos religinės tematikos smulkmenos.

Archeologas pasakojo apie Kuršėnų rajone viename kapų rastą žiedą su įrašyta raide W. Būtent šio jauno kario kūnas buvo siaubingai sumaitotas, prie jo nebuvo žetono. Galbūt žiedas padės identifikuoti palaikus.

Keliuose kapuose tarp asmeninių karių daiktų buvo ir prezervatyvų.

Tokios apsaugos priemonės buvo dalijamos vokiečių kariams dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia – higienos sumetimais, stengiantis apsaugoti karius nuo ligų. Žinovai teigia, kad arijai siekė nepasėti po pasaulį maišytkraujų palikuonių.

Guldė į kraujo klaną

Po daugelio metų atkasti palaikai byloja apie siaubingus karių sužalojimus. Kai kurie jų į duobę paguldyti suėmus juos tik už drabužių, nes sprogimo sudarkyti kūnai buvo virtę kruvina mase.

Siaubingai išklaipytos kojos, po kūną pasklidę stuburo slanksteliai, suknežintos kaukolės, lūžę ilgieji galūnių kaulai tyrėjams byloja, kad mirtis šiuos jaunuolius ištiko staiga.

"Guodžia tik tai, kad daugelis jų žuvo iškart, galbūt nė nespėję pajusti didelio skausmo", – svarstė S.Sprindys.

Archeologui talkinantys žmonės žino, kad kaukolės su plačiai atverta burna nėra skausmo grimasos apraiška. Apatinis žandikaulis atsipalaiduoja jau po mirties, kai išnyksta lavono sustingimas.

Atkasę iš mūšio lauko atvežtų laidoti karių kapus ekshumuotojai kartais duobės dugne, po kūnais randa sluoksnį eglišakių.

Dabar galima tik spėlioti, ar juos laidoję žmonės taip norėjo papuošti ir tokiu būdu pagerbti žuvusįjį, ar kraujo buvo tiek daug, kad nenorėta kūno guldyti į raudoną balą.

1944 m. pabaigoje vokiečiai buvo gavę nurodymą nelaidoti žuvusiųjų su batais, o gydytojai, gydydami traumuotas kojas, neturėjo teisės perkirpti bato, nes avalynės reikėjo kitiems kariams.

Vakarais po intensyvaus darbo archeologo talkininkai drauge ilsisi ir vakarodami dažnai prabyla apie pastarojo karo baisumus. Šiaulių pusėje apie karo žiaurumą byloja ir radiniai, absoliuti karių dauguma žuvo artilerijos apšaudymo metu.

Šiame regione vyko su uraganu lyginamas artilerijos apšaudymas. Kai kuriuose skeletuose randama kelios dešimtys skeveldrų.

Teigiama, kad lentpjūvių darbuotojai iki šiol nenori priimti medienos iš Šiaulių rajono, nes sprogmenų skeveldros vis dar gadina pjūklus.

"Kartą viena su mumis bendravusi ir kapus parodžiusi moteris pasakė labai paprastą, bet išmintingą mintį: ir vieni, ir kiti buvo savo motinų vaikai. Jei tik juos būtų paleidę, būtų neatsisukdami bėgę į savo namus, pas mamą", – prisiminė S.Sprindys.

GALERIJA

  • .
  • Baisesnio karo nebuvo
Daivos Janauskaitės nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (30)

lkauniete

nieko baisesnio[[nebent Australijos raupsai;kuomet uzsikretusius mesdavo nuo kalnu skardziu!!!!]]] nieko baisesnio ;ka sufabrikavo vokieciu hitlerininkai---NEBUVO,,,,o stalinas [[[budamas -gruzinu.pasizymejes jau jaunysteje ziaurumu,pleshikavimu,paleistuvystem-prievartavimais]]stalinas--begailescio siunte rusu jaunuolius ir senolius mirti,,ir labai saugojo Gruzija-skartveli[[[[nusilauziau liezuvi!!]]tai buvo laukinis kalnu slibinas ,mastantis30% likuciu smegeneliu.,

kauniete

vokieciu orda [na,o dabar pedofilai]] vokiskieji fasistai tai zmogzudziai -aukstos zudiku kvalifikacijos,,fashizmo dogmos lyg baupai buvo apsede vokieciu piciecius99%

dar tikintiems "holokausto" kliedesiais

Visa oficiali žmonijos “istorija”-atviras žydaujos melas: sunaikinta-tiesa.jimdo.com/blog
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS