DĖL P. CVIRKOS – AISTROS

Klaipėdos rajone užvirė diskusija dėl rašytojo Petro Cvirkos gatvės pervadinimo. Gargždiškis Erlandas Paplauskis kelia klausimą, ar Lietuvos herojų panteone tikrai verta matyti su okupacine sovietų valdžia bendradarbiavusiųjų pavardes?

Pagarba kolaborantams?

E.Paplauskis tikino, jog, gyvendamas Gargžduose, Juliaus Janonio gatvėje, kertančioje P.Cvirkos gatvę, dažnokai susimąsto, ar verta gatves vadinti Lietuvai nenusipelniusių asmenų vardais?

"Klausimas yra esminis – ar galima vadinti gatves nacių ar sovietų kolaborantų vardais? Veikiausiai dažnas pasakytų, jog ne. Tad kodėl iki šiol tiek Klaipėdoje, tiek Gargžduose matome su okupacine sovietų valdžia bendradarbiavusių asmenų pavardes gatvių pavadinimų lentelėse? Tiek P.Cvirka, tiek Salomėja Nėris 1940 m. dalyvavo Liaudies Seimo delegacijoje, vykusioje į Maskvą su prašymu Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą ir viešai džiūgavę parvežę Stalino saulę", – istoriją prisiminė E.Paplauskis.

Gargždiškis tikina, jog Lietuva turi daugybę iškilių asmenybių, kurių vardai iš tiesų galėtų puošti ne vieną gatvę.

Patys žmonės turi nebenorėti gyventi sovietinių laikų veikėjų vardais pavadintose gatvėse.

"Neaišku kodėl, tačiau iki šiol sovietinės valdžios veikėjų atminimas gerbiamas labiau, nei rodoma pagarba tikrai to vertoms asmenybėms. Tiek S.Nėris, tiek P.Cvirka savo kūryba tikrai negali pranokti Czesławo Miłoszo, visame pasaulyje garsaus Nobelio literatūros premijos laureato kūrybos. Tačiau Cz.Miłoszo vardu Garžduose nėra pavadinta nė viena gatvė. Vietoje to mes iki šiol garbiname sovietinį palikimą. Lentelių pavadinimas iš tiesų nieko nekeičia. Patys žmonės turi nebenorėti gyventi sovietinių laikų veikėjų vardais pavadintose gatvėse. Pavyzdžiui, aš nenoriu gyventi savižudžio gatvėje. Mano galva, J.Janonis nei gyvenime, nei literatūroje nieko tokio nenuveikė, kad jo vardu iki šiol būtų vadinamos gatvės. Tiesa, jis nusikaltimų nepadarė, nekolaboravo su okupacine valdžia taip, kaip kiti minėti veikėjai", – nuomonę išsakė E.Paplauskis.

Istorija su dviem veidais

E.Paplauskis įsitikinęs, jog, Vilniaus valdžiai prabilus apie P.Cvirkos paminklo nukėlimą, tokiam sprendimui kilusi pasipriešinimo banga tik rodo lietuviams būdingą prisitaikėliškumą.

"Ką mes demonstruojame ateities kartoms? Ogi tai, jog kolaboruoti, talkinti okupantams yra visai nieko tokio. Už tai kažkas paminklus pastatys, ateities kartos jų negriaus, sakydamos – ai, nieko baisaus, tegul stovi. Garbins ir prisimins tokius veikėjus, lyg būtų nusispjauti į tai, jog kažkas pardavė tėvynę. Diskusijų čia negali būti jokių. Tegul šių veikėjų knygos ir jų kūryba išlieka, studijuokime ją, pažinkime savo krašto istoriją ir tų žmonių, gyvenusių ypatingu laikotarpiu, likimus. Tačiau pavadinimų suteikimas gatvėms turi savą prasmę ir tai nėra tas pats, kaip sovietinės literatūros istorija. Viešoje erdvėje mes turime skirti dėmesį ateičiai, o ne praeičiai", – svarstė E.Paplauskis.

Diskusijoje, ar tikrai verta P.Cvirkos vardu vadinti gatves, primenamas dar vienas faktas.

Be to, jog P.Cvirka kartu su Liudu Gira, S.Nėrimi, Antanu Venclova, kuriam Klaipėdoje iki šiol kabo atminimo lenta, dalyvavo delegacijoje, vykusioje į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų inkorporuota į Sovietų Sąjungos sudėtį, istorikai įžvelgia ir nemalonių niuansų.

1945 m. P.Cvirka, būdamas Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, kategoriškai pareiškė, kad sovietinėje Lietuvoje neturi būti spausdinami Vinco Kudirkos kūriniai.

V.Kudirką užstojęs Kazys Jakubėnas netrukus buvo išmestas iš rašytojų sąjungos. Įskundus jį P.Cvirkai, K.Jakubėnas buvo suimtas ir tardomas.

1947 m. pradžioje K.Jakubėnas nuteistas penkeriems metams lagerių. Po 7 mėnesių byla buvo nutraukta ir poetas grįžo namo.

Tačiau 1950-ųjų sausio 7-osios vakarą menininkas paslaptingai dingo, o vėliau buvo rastas nuošalioje Kapų gatvėje sumuštas ir mirtinai sušalęs.

"Įskundimas nusinešė žmogaus gyvybę, o mes kalbame, jog P.Cvirka parašė kelias gražias knygutes ir jį verta už tai gerbti. Ar tai tikrai tos pačios vertybės? Juk ne lietuviai ar gargždiškiai P.Cvirkos vardu gatvę pavadino, o sovietai, okupacinė valdžia", – klausė E.Paplauskis.

Kūryba – verta pagarbos

Paklaustas, kaip vertina P.Cvirkai rodomą pagarbą, Gargždų garbės pilietis lituanistas ir pedagogas Albinas Klizas, tikino, jog jis nelinkęs drastiškai smerkti praeities veikėjų.

"Ir komjaunuoliai drastiškai vertė nepriklausomos Lietuvos paminklus, tik Jurbarke išliko paminklas Vytautui Didžiajam. Tai ir dabar vyksta. Juozas Aputis apie P.Cvirką yra pasakęs, jog jį paliktų tik už vieną sakinį. Kam kliudo gyventi P.Cvirkos kūryba? Viena yra politika, o kita – meninis žodis. Gal griebiamės to paties, ką darė komjaunuoliai? Viską norime tik numėtyti nuo pjedestalų. Aš nesutinku su nuomone, jog P.Cvirka nieko vertas. Mano karta augo ir gyveno su jo kūryba", – aiškino A.Klizas.

Jis įsitikinęs, jog neverta atimti galimybės ateities kartoms pačioms įvertinti praeities poetus ir rašytojus.

"Tai griaukime viską ir vežkime į Grūto parką. Gatvių lentelės neturėtų trukdyti protingiems žmonėms. Dabar tokia banga atėjo – viską griauti. Aš mokykloje pamokų metu dėsčiau vaikams P.Cvirkos kūrybą. O jo politinė veikla, na, ką padarysi, buvo visokia. Visiems užkliūva S.Nėris, bet ji juk sugebėjo taip rašyti, kaip kiti nesugebėdavo. Buvo talentas. Lentelė bus ar nebus, bet sąskaitų su praeitimi nereikėtų suvedinėti", – pastebėjo A.Klizas.

Vyras įsitikinęs, jog ne politikai turi spręsti apie literatūros veikėjų reikšmę.

"Literatai arba žmonės turi spręsti", – akcentavo A.Klizas.

P.Cvirkos gatvės nebėra

Buvęs Klaipėdos miesto savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos pirmininkas Vytautas Čepas nesusilaikė neįsitraukęs į šią diskusiją.

"Klaipėda taip pat turėjo P.Cvirkos gatvę, ji buvo pervadina į Turgaus gatvę. Bet tai buvo padaryta laiku ir vietoje. Iš tiesų ši gatvė uostamiestyje vadinosi Turgaus, tik sovietai ją P.Cvirkos gatve pavadino. Mes laiku pakeitėme tokius pavadinimus kaip Komunarų gatvė, laiku Lenino paminklo atsisakėme. Bet, kita vertus, mane stebina tai, kodėl po trisdešimties metų užkliuvo tas P.Cvirka? Čia kaip judėjimas "Me Too" – kai kurios ponios tyli dešimtmečius, o po to ima viešai piktintis, kad jas kažkas už šlaunies prieš tiek laiko palaikė", – ironizavo V.Čepas.

Žinomas uostamiesčio politikas ragino tokiuose sprendimuose ieškoti aukso vidurio.

"Mes taip pat bandėme Klaipėdoje pakeisti Naujojo Sodo gatvės pavadinimą į Ernesto Galvanausko, prieškario Klaipėdos uosto valdybos pirmininko. Apėjome ir apklausėme žmones, o dauguma ten įsikūrusiųjų yra verslininkai. Yra brangus malonumas keisti rekvizitus, adresus, interneto paskyras, įmonių antspaudus. Gal ir Gargždamas reikėtų pereiti ir apklausti P.Cvirkos gatvės gyventojus. Žmonės turi spręsti", – nuomonę išsakė V.Čepas.

Jis čia pat prisiminė ir tokius kuriozinius atvejus, kai žmonių balsas ne visuomet būna pats teisingiausias.

"Priekuliškiai norėjo Minijos slėnį sutvarkyti, įrengti kempingą, kuriame vokiečių turistai galėtų apsistoti su nameliais ant ratų. Gauta europinių pinigų, bet viskas žlugo. O dėl ko? Todėl, kad žmonės ėmė rinkti parašus, protestuoti. Bet paaiškėjo, jog daugiausia parašų rinkta visai ne toje gatvėje, kuri arčiausiai Minijos. Stojo piestu priekuliškiai, geriau jau aptriušusios tvoros ir nudrengti dirvonai", – stebėjosi V.Čepas.

Nutrynė raides

Uostamiestyje esanti S.Nėries gatvė turi savo istorinį pavadinimą. Gatvė aprėpia dvi buvusias gatves – K.Donelaičio (Parko) ir Geležinkelio stoties.

Senesnė ir pirmoji gatvės dalis XIX a. pirmoje pusėje vadinta Park Strasse. Šiame rajone galvota kurti miesto parką, pradėta jį užsodinti, bet vėliau jis sunyko.

XX a. pirmoje pusėje Parko gatvė imta vadinti K.Donelaičio gatve. Geležinkelio stoties gatvė atsirado apie 1875 m., kai pastatė stotį. Ji taip vadinta iki Antrojo pasaulinio karo.

Tarybiniais metais abi gatvės vadintos S.Nėries vardu, nors ši poetė Klaipėdoje nėra gyvenusi.

O štai kartu su S.Nėrimi į Maskvą vykęs A.Venclova uostamiestyje yra gyvenęs, visai netoli S.Nėries gatvės, Vilties gatvėje esančiame name.

"Apie tai, jog šiame name gyveno ir kūrė žymus LTSR rašytojas A.Venclova, ilgą laiką skelbė paminklinė lenta. Tačiau prieš kurį laiką lenta buvo pakoreguota – plaktuku ir kaltu buvo nutrintos raidės LTSR. Bet to fakto, jog A.Venclova bendradarbiavo su okupacine valdžia, niekas negalės nutrinti ar ištaisyti", – replikavo E.Paplauskis.

Manau, jog sovietai ne dėl poezijos gatves kūrėjų vardais vadino. Jie juk knygų neskaitė.

V.Čepas S.Nėries tikina nelaikantis politine sovietinių laikų veikėja.

"Ji buvo infantilė. Kokia čia politika gali būti? O dėl J.Janonio aš iš viso nesuprantu, ko čia piktintis. Rašė eilėraščius apie darbininkus, kaip juos ponai engia, o po traukiniu palindo, kai dar komunistų partijos nebuvo. Buvo talentingas žmogus. Tiesa, Klaipėdoje niekada jis negyveno. Manau, jog sovietai ne dėl poezijos gatves kūrėjų vardais vadino. Jie juk knygų neskaitė. Aš nesu prieš nusistatęs. Bet reikia rimtų argumentų, kad imtume lupti gatvių lenteles", – svarstė V.Čepas.