Dievas nepadės

Ten, kur nėra konkurencijos, su klientais apsieinama sovietiškai.

Vandens tiekėjai nepasivargino senyvai klaipėdietei išaiškinti, kad ji neteisingai moka už vandenį - nedeklaruoja skaitiklių rodmenų. Pensininkė perduota „suvirškinti“ antstoliams. O šie nepatingėjo iš jos atsiplėšti dar ir savo dalį.

Monopolijoms nereikia rūpintis klientais, nes jie privalomai pririšti įstatymais prie paslaugos teikėjo.

Net jei tie teikėjai elgiasi nelabai žmoniškai, klientas išeities neturi. Nebent vandenį pirkti parduotuvėje, gamtinius reikalus atlikti viešuosiuose tualetuose ir praustis žiemą vasarą jūroje, kad vandens skaitikliai nesisuktų.

Juk niekas neleis daugiabučio kieme išsikasti nuosavo šulinio.

Tik nevalia pamiršti, kad vandens tiekėjams reikia deklaruoti net ir nulį. Tai yra, kad vandens čiaupai buvo užsukti. Antraip paskutinį televizorių, uždengtą rankų darbo servetėle, iš namų išneš antstoliai.

Išstūmę į miesto pakraščius arba nukonkuravę mažas parduotuvėles, didieji prekybos centrai vėl sustatė pirkėjus į ilgas eiles. Kasos aparatų - nors vežimu vežk, o pardavėjų - vos viena kita. Ir tos pačios - mokinės.

Kas mieste po keturiolika valandų per dieną ars už kelias šimtines?

Kol mokinės tris klientus aptarnauja, galima visą laikraštį nemokamai perskaityti ir lyg niekur nieko padėti atgal į lentyną. Lyg informacija - ne prekė, o nemokamas priedas prie gyvenimo.

Tačiau pamėgintų kas nors išgerti parduotuvėje butelį alaus ar sušlamšti porą bananų. Tuoj gautų į kaktą nuo apsaugininkų.

Žinoma, jei nepatinka vienas prekybos centras, galima nukakti į kitą. Tačiau neįmanoma lakstyti po visą miestą dėl indo grietinės ar duonos puskepalio.

Gal pensininkai tam laiko ir turi, tačiau dirbančiam žmogui tokia prabanga - lakios fantazijos vaisius.

Tik todėl, kad uostamiesčio valdžia ignoruoja konkurencijos dėsnius, Klaipėdos šaligatviai ir keliai - čiuožyklos. Niekas nebevalo net labiausiai žmonių minamų takų. Kiemų keliai - išvažinėtas sniegas ant ledo. Neįveikiama kliūtis nei mašinoms, nei pėstiesiems.

Logika paprasta - nesusitvarko su užduotimi viena firma, reikia samdyti kitą.

O šauktis Dievo pagalbos, jog žiemą nesnigtų, tai tas pats, kaip prašyti Viešpaties, kad lietingą vasarą gėlynuose nedygtų piktžolės.