Du saldžiausi pažadai

Populiariausi politiniai pažadai per rinkimus: panaikinti apskritis ir rinkti merus tiesiogiai. Tą padaryti kasmet per metines ataskaitas paragina ir šalies Prezidentas.

Tačiau apskritys niekada neišnyks, nes jos yra pailgintos Vyriausybės rankos regionuose.

Jos buvo kuriamos sąmoningai atiminėjant iš savivaldybių įgaliojimus.

Kairieji valdę šalį 1992-1996 metais, buvo ne akli ir suprato, kad savivaldos rinkimus 1995-aisiais pralaimės, nes buvo privirę košės iki ausų. Pažadai atkurti kolūkius, atpiginti virtą dešrą taip ir liko neįgyvendinti. O kur dar bankų krizė, visokios EBSW uodegos, skandalingi privatizavimai.

Vėliau iš apskričių įgaliojimai buvo po truputį grąžinami savivaldybėms.

Apskritys tapo gera valdiška karve maitinti savivaldybėse, ministerijose praradusius postus politikus ir valdininkus.

Vyriausybei nesunku įkurti dešimt ar šimtą papildomų etatų saviems, kad neišsibėgiotų iš partijų likę be darbo.

O kokie gražūs buvo šūkiai, kuriant šias niekam nereikalingas valdininkų prieglaudas. Kaip antai: „Priartinti valdžią prie žmogaus“. Buvo suokiama, kad verslininkams nebereikės klajoti po ministerijas - viską gaus vietoje - iš apskrities viršininkų.

Didžiulis pišš - apskritys, pareikalavusios ne vienos dešimtinės milijonų litų - neįveikiamos. Nes Lietuvoje politikai vadovauja ne Seimas, ne savivaldybių tarybos, o valdininkai. Tai ypatingai gerai organizuota partija, kurios nariai gauna algą.

Jie įsiūlo politikams sprendimus, valdininkai moka kiekvieną - ne jiems gimusią idėją - paversti absurdu.

Pasiryžusiems naikinti apskritis valdininkų partija pateiks tokią išeitinių pašalpų sąmatą, kad paskutiniai žili plaukai pasišiauš.

Jokia valdanti partija nesiryš padaryti tiesioginių merų rinkimų.

Tiesioginiuose mero rinkimuose tik esantys savo poste, dar geriau - ne pirmą kadenciją - savivaldybių vadovai gali tikėtis pergalės.

Jie turi visai kitas starto pozicijas. Valstybė merams moka pinigus pirmiausia už tai, kad jie vos ne kasdien dalyvauja renginiuose, kitokiuose žmonių susibūrimuose. Dirbančius savivaldybių vadovus kasdien reklamuoja ir žiniasklaida.

Argi koks nors kitas miestelio gyventojas per rinkimų kampanijos mėnesį taps labiau žinomesniu asmeniu nei pareigas einantis meras?