Dvokiantis uostamiestis

Klaipėdiečiai vos ne kasdien svaiginami tai uosto, tai alaus daryklos arba Dumpių valymo įrenginių dumblo aikštelės kvapais, nuodijami pjuvenas deginančių katilinių pelenais.

Tačiau tikrintojai neranda nieko blogo. Surašo aktą, kad teršalų koncentracija neviršija leistinų normų ir kaltų nebereikia ieškoti.

Vis žadama, kad miesto ekologinės problemos tuoj tuoj bus išspręstos ir nereikia kelti panikos, jei namie ir gatvėje širdį pykina koks nors mielių ar supuvusių kiaušinių dvokas.

Juk alaus daryklos smarvė primena duonos kvapą.

Kai Klaipėdos valdžia pakviečia „ant kilimėlio“ pasiaiškinti dėl smarvės pramonininkus, šie tuoj pažada pateikti triejų metų priemonių planą su studijomis ir investicijomis. Priemonių planus paskaičius, atrodo, kad uostamiestis netrukus kvepės pušimis ir pakalnutėmis.

Tačiau, trejiems metams praslinkus, sužinoma, kad dar teberengiami dokumentai konkursui galimybių studijai pirkti.

Arba paaiškėja, kad Lietuvoje nėra specialistų, kurie turi tokią pat uoslę, kaip ir eiliniai klaipėdiečiai. O iš užsienio uostytojų neprisišauksi, nes jie apsikrovę darbais. Savo šalims rengia studijas, kad išpumpuotų iš bendros ES kasos eurus.

Smarvė supa miestą iš visų pusių. Tikrintojai skėsčioja rankomis.

Tačiau niekas net nebando kompensuoti smarvės zonose gyvenantiems žmonėms sveikatos praradimus ir nekilnojamojo turto vertės mažėjimą.

Niekas net nebandė tirti žmonių sveikatos, kurie nuodijami uosto teršalais. Niekas neskaičiavo, kiek toks pat butas kainuoja Miško kvartale ir Švyturio gatvėje. Niekas net nebandė derėtis, kas turi kompensuoti žmonėms šias netektis.

Vadovaujamasi geležinkelininkų logika. Kai žmonės ima skųstis po langais bildančiais vagonais, Lietuvos geležinkelių viršininkai atkerta, kad bėgiai kadaise buvo tiesiami per laukus. O gyventojai sodybas prie geležinkelio pasistatė vėliau. Tačiau niekas iš kitos planetos žmonėms nesuteikė sklypų prie bėgių. Šiuos pokštus krėtė valdžia.

Aišku, uostininkai, kaip ir geležinkelininkai norėtų, kad už mokesčių mokėtojų pinigus klaipėdiečiai iš smarvės ir triukšmo zonos būtų iškelti gyventi kur nors į buvusio žemės ūkio technikumo sodus.

Ir gyventų žmonės paukščių čiulbėjimo ir obelų žiedų apsuptyje.

O pramonininkai plėstų gamybą iki pat Liepų gatvės, kad pėsčiomis galėtų nunešti valdžiai pasakų rinkinius apie ES standartus atitinkančią pragaro smarvę.

Susėstų posėdžiauti mero svetainėje kas su dujokauke, kas su respiratoriumi ir nuspręstų, kad labiausiai ekologinę miesto būklę pagerintų uostas Melnragėje. Nes, iškirtus Klaipėdos miškus, į uostamiestį papūstų stipresni šiaurės vakarų vėjai ir nuneštų visas smarves į Laisvąją ekonominę chemijos zoną.