Aukšta, vieną iš kolonų apglėbusi figūra, pagaminta iš kartono atliekų, neprimena jokio realaus gyvūnų pasaulio atstovo, ji traukia žvilgsnį, masina paliesti, o jos šiek tiek grėsminga forma priėjus arčiau nustebina bičių vaško kvapu. Šalia instaliacijos išsibarstę ir Indrės Butku kurtos kartoninės kėdės iš jos „Soft brutalism“ serijos – kvietimas prisėsti, apmąstyti mįslingas, gąsdinančias, nerimą ar nuostabą keliančias žvėriškumo manifestacijas, slypinčias 9-ojo „TheATRIUM“ temoje „Sutikti žvėrį“.

Baigiantis pirmajai festivalio savaitei, Lietuvos teatro vitrinos programai, Indrė Butku dalinosi mintimis apie „Žvėrišką instinktą“.

– Kuo rezonavo festivalio kūrėjų komandos pasiūlyta tema, kodėl ji pasirodė įdomi?

– Geriau nei galėčiau tai padaryti konceptualiai, į temą tikriausiai geriausiai atsako mano kūrybos ir gyvenimo būdas – vaikštau pakraščiais, esu nei gera dizainerė, nei meno atstovė, žaidžiu su materija pristatydama savo kartais radikalią viziją ir nebijau peržengti visuomenėje nusistovėjusių estetikos, funkcijos ir vertės suvokimo ribų. Kuriu prabangos produktą iš šiukšlių. Kuriamais daiktais nebandau sukelti greito susižavėjimo, o kurti atvirą dialogą temomis, kurios man aktualios santykyje su pasauliu ir savimi. Tuo jaučiuosi tapati su šių metų festivalio tema.

– Pasirinkta instaliacijos erdvė labai neįprasta – nei viduje, nei išorėje, nei teatre, nei mieste – ką mąstote apie šį slenkstiškumą ir ar jis jums svarbus?

– Mintis įgyvendinti erdvinę instaliaciją šioje erdvėje gimė spontaniškai, bet įgavo didelę reikšmę – esu dėkinga gavusi galimybę kūriniu pasitikti ir išlydėti žiūrovą. Man prasminga, jog tai erdvė, jungianti Klaipėdos dramos teatrą ir kasdienį miesto gyventoją, bei iš tolo skelbianti apie prasidėjusį festivalį. Kūrinys skatina žiūrovą sustoti tarpiniame laike tarp spektaklio sukurto pasaulio ir grįžimo į sau įprastą erdvę, užmegzti pokalbį, pasidalinti įspūdžiais, ar ilgiau pabūti savo mintyse. Atviro dialogo skatinimą visuomenėje laikau viena iš gražiausių meno funkcijų.

– Teatro pastatas impozantiškas, priestatas, kuriame yra jūsų instaliacija, pasižymi itin griežtomis formomis – ar buvo svarbu dialogas ir su pačiu teatro pastatu, apie ką jis buvo?

– Buvo įdomu pasidomėti pastato architektūros istorija – manau, panašiai kaip Sauliaus Manomaičio ir Izidoriaus Žilinsko kurto priestato architektūra provokuoja senąjį teatro pastatą, mano kūrinio estetika ir medžiagiškumas veikiau išsiskiria ir provokuoja esamą ansamblį. Kita vertus, erdvė neperkrauta papildomais elementais, tad jaučiausi gavusi baltą drobę kūrybai.

– Kaip vystėsi pati instaliacijos koncepcija, kaip ji keitėsi, augo?

– Šiam kūriniui norėjosi atiduoti visą save, kiek fiziškai įmanoma – niekada nesitikėjau turėsianti galimybę įgyvendinti projektą su Klaipėdos dramos teatru, tad negalėjau neperlipti savo ribų. Ėmiausi iššūkio – siekti didesnio nei kada teko įgyvendinti mastelio, pritaikyti kūrinį lauko sąlygoms nenukrypstant nuo savo kūrybos principo naudoti natūralias, gamtoje yrančias medžiagas, pavyzdžiui, apsaugai nuo lietaus pasitelkiau bičių vašką.

Imantis iššūkio įeinama į kūrybinį lauką, kuris reikalauja daug improvizacijos, tad forma, konstrukcija ir galutinė estetika proceso metu kito, tikrai pajaučiau, jog šis kūrinys pareikalavo savyje atrasti žvėries instinktą – prisitaikyti prie kintančių techninių aplinkybių ir gamtos sąlygų gamybos procese, būti lanksčiai savo pačios vizijoje, o taip pat ir fizinės ištvermės, nes visa apčiuopama forma gimė mano pačios rankomis. Teatro komandai esu dėkinga atvežus šį žvėrį į miestą ir tvirtai sutramdžius virve, jog nepaspruktų ir nepridarytų žalos miestui.

– Gal pasidalintumėte ir „Žvėrišką instinktą“ padėjusiomis rasti inspiracijomis?

– Projektas truko du mėnesius – šį laiką dalinosi kūrybiniai ir gamybos procesai, reikėjo veikti greitai, stipriai klioviausi intuicija, pasitaikė įdomių sutapimų. Po vieno iš susitikimų su teatru einant senamiesčiu nuo atiduodamų knygų stalelio prie antikvariato į rankas pakliuvo knyga „Žvaigždžių garbintojai“, kurioje pasakojama apie senąsias Peru civilizacijas, Naskos piešinius. Pagalvojau, jog dirbtinio intelekto ir mechanizuotų technologijų kontekste dirbdama savomis rankomis su natūraliomis medžiagomis jaučiuosi ryšyje su pirmykščių civilizacijų būdu ir gamtos ritmu. Laukiniškumas šiame projekte jautėsi ir techniniuose sprendimuose – paaiškėjus, jog ant Klaipėdos dramos teatro stogo įrengta saulės elektrinė ir nėra galimybės tvirtinimui iš viršaus, reikėjo išsisukti panaudojant tik architektūrą, jos nepažeidžiant. Vaikščiojau dvejodama, ar pavyks įgyvendinti trokštamą instaliacijos mastelį, kol akį pievoje patraukė paukščio dubens kaulas, davęs įkvėpimą konstrukcijai. Ir vis tik pusiaukelėje dėl techninių ir gamtos sąlygų šią mintį teko paleisti ir staigiai pereiti prie naujos, kad pavyktų pasiekti iki šio projekto neišbandytą konstrukcijos aukštį. Iki paskutinės akimirkos negalėjau būti šimtu procentų užtikrinta, ar viskas pavyks, ar kūrinys atlaikys transportavimą ir oro sąlygas, nes į sau įprastą praktiką įvedžiau naujų procesų, bet buvau pasiryžusi eiti iki galo ir pasitikrinti savo ribas. Kūrybos ir gamybos metu kai kurios idėjos žuvo, kitos prasiveržė į priekį – įvyko natūrali atranka.

– Dirbate su kartonu, kaip įvyko tas pasirinkimas ir kuo ši medžiaga imponuoja?

– Patį pirmą baldo dizainą, tikriausiai įkvėpta amerikiečių architekto Frank Gehry 70-aisiais išbandytos technikos, sukūriau iš gofruoto kartono būdama septyniolikos ir jis nuvedė į dizaino studijas Anglijoje. Tuo metu tai buvo prieinama medžiaga, o grįžti paskatino atviras kontaktas su žmonių vartojimo įpročiais dirbant dizainere baldų ir interjero produktų gamybos industrijoje. Įprotis vartoti daiktus kaip pramogą yra per stiprus. Tai kaip bet kokia kita priklausomybė, tik stipriau žaloja aplinką nei žmogaus organizmą. Jau antrus metus kūrybai naudodama tik susirinktas naudotas kartono pakuotes, atrandu vis daugiau šios medžiagos privalumų – prisilietus ji šilta kaip medis, suklijuota sluoksniais yra lengva ir tvirta, nekaupia įbrėžimų ir gražiai dėvisi, taip pat beveik nerenka dulkių ir nereikalauja daug priežiūros, ir netyčia užkliuvus nesukelia skausmo, o vandens bijo mažiau nei medžio faneruotė, galbūt net masyvas.

Emociškai vis labiau jaučiuosi kaip šiuolaikinio (miesto) liaudies meno kūrėja – imu medžiagą iš aplinkos ir gaminu tai, kas reikalinga buičiai. Tai džiugina, nes jaučiuosi atliekanti misiją išsikeltą po studijų grįžtant į Lietuvą – kuriu savo kilmei autentišką dizainą ir galiu save išreikšti.

– Kokios interakcijos su žvėrimi linkite festivalio svečiams ir miestiečiams?

– Linkiu atsipalaiduoti ir smagiai praleisti laiką, tikiuosi, jog erdvinė instaliacija taps proga po spektaklio stabtelėti ir pasikalbėti.

Indrės Butku „Žvėriškas instinktas“ festivalio svečius sutiks, o pro teatrą skubančius miestiečius ir miesto svečius intriguos visą „TheATRIUM“ laikotarpį, iki pat birželio 12 d.

„TheATRIUM“ programa ir bilietai www.theatrium.lt.