Klaipėdietė Oksana (vardas pakeistas – A.D.) pastaruosius 12 metų gyveno Donecke. Prieš pusantro mėnesio 68-erių moteris su sūnumi, kuris gimė, augo ir mokėsi Lietuvos uostamiestyje, vėl grįžo į Klaipėdą. Jų sugrįžimo istorija iš karo apimtos Rytų Ukrainos primena kriminalinį trilerį.
Už nugaros – mirtis
Oksana – Lietuvos Respublikos pilietė, buvusi medicinos sesuo, 30 metų dirbo įvairiose Klaipėdos medicinos įstaigose. Moteris niekada nemanė, kad sulaukusi garbaus amžiaus taps karo pabėgėle.
Nė baisiausiuose košmaruose ji nesapnavo, kad saugodama gyvybę bus priversta palikti savo namus bei užgyventą turtą Donecke ir pro duris į nežinią išeiti tik su pluoštu svarbiausių asmens dokumentų rankose.
"Kitaip nebuvo įmanoma, mums grėsė fizinis susidorojimas. Į Klaipėdą iš to pragaro grįžome su sūnumi Nikolajumi (vardas pakeistas – A.D.). Mirtis alsavo į nugarą. Sūnų separatistai spaudė prisijungti prie jų. Pasirinkimas vyrams ten ne kažin koks: arba su automatu prieš Ukrainos armiją, arba maišas ant galvos ir – prie sienos", – pasakojo iš Donecko ištrūkusi moteris.
Bijo dėl artimųjų
Oksana ir Nikolajus iš namų Donecke išėjo tuščiomis, tarsi į parduotuvę, kad gatvėje patruliuojantiems separatistams nesukeltų įtarimo, jog sumanė pabėgti iš miesto.
"Nieko nepasiėmėme, kad tik jie nepagalvotų, jog bėgame, nes tada tikrai būtų nužudę. Visi ten likę gyventojai yra separatistų įkaitai", – neslėpė moteris.
Oksana primygtinai prašė neskelbti jos pavardės dėl artimųjų saugumo, nes Donecke liko artimi giminaičiai ir paauglė anūkė, kurios buvusi marti neleido išsivežti į Lietuvą, nors mergaitė, kaip ir dauguma doneckiečių, dėl nuolatinių bombardavimų jau pusę metų gyvena rūsyje.
"Su artimaisiais per skaipą bendraujame kone kasdien. Baisu ir sakyti, ką jie ten išgyvena. Donecko ligoninėje reanimacijos palatoje guli sūnėnas. Jam 25 metai, vaikiną pašovė separatistai, nežinia, ar išgyvens, o anūkė nuolatos verkia, ji bijo, kad juos visus nužudys", – emocijas liejo iš pragaro grįžusi moteris.
Lemtingas grįžimas į gimtinę
Iš Donecko kilusi Oksana su vyru, kuris visą gyvenimą plaukiojo į jūrą ir dirbo vyriausiuoju kapitono padėjėju, gyveno Klaipėdoje, čia turėjo puikiai įrengtą keturių kambarių butą, garažą, užmiestyje – sodo sklypą su dviejų aukštų vasarnamiu.
Vienturtis sūnus gimė ir užaugo Klaipėdoje, baigė mokslus, kaip ir tėvas, tapo jūrininku. Gyvenimas švietė gražiomis spalvomis. Prieš keliolika metų viešėdamas mamos tėviškėje Donecke, Nikolajus susipažino su jaunute mergina, ją vedė ir atsivežė į Lietuvą.
Tačiau jaunoji žmona naujoje vietoje jautėsi labai vieniša, nes vyras išplaukdavo į reisus ir ji Klaipėdoje, nepaisant nuoširdžiai ja besirūpinančių uošvių, jautėsi prastai.
Nikolajus nusileido žmonos ašaroms bei prašymams ir nusprendė važiuoti gyventi į jos gimtąjį Donecką. Pora ten sunkiai vertėsi, tad paskui jaunuosius maždaug po metų į Rytų Ukrainą išvyko ir dar pensinio amžiaus nesulaukusi Oksana su vyru.
Klaipėdoje jie išpardavė savo turtą, už gautus pinigus Donecke įsigijo namą. Tačiau Oksanos vyras ten taip ir nepritapo, jis pernai mirė nuo sunkių ligų.
"Deja, sūnaus šeima iširo. O mano vyras nuolatos kartojo, į kokį purvą aš jį atsivežiau. Jis kalbėjo, kad Afrikoje žmonės gyvena geriau nei čia. Donecke vyras nepritapo, jam ten buvo labai sunku. Jis buvo nelaimingas, ilgėjosi Lietuvos", – prisiminė moteris.
Oksana džiaugėsi bent tiek, kad jam neteko išgyventi šį pavasarį prasidėjusio karo. Moteris nenutuokė, jog iš gimtinės ir jai pačiai teks sprukti kaip karo pabėgėlei.
Sugriovė gyvenimus
Oksana pasakojo, kai 2002-aisiais atvažiavo gyventi į Donecką, ten jau tada susidūrė su baisia korupcija, mieste siautėjo kriminaliniai nusikaltėliai. Tačiau gyvenimas visišku košmaru virto šį pavasarį.
"Donecke gyvena pusė rusų tautybės žmonių, kita pusė – ukrainiečiai. Nacionalinės nesantaikos ten niekada nebuvo, aš tai žinau. Viskas prasidėjo, kai separatistai paskelbė, kad įkurta Donecko liaudies respublika. Dauguma doneckiečių yra už vieningą Ukrainą, bet jie yra kiršinami tarpusavyje", – tikino Oksana.
Moters įsitikinimu, juodžiausią darbą atlieka per televiziją transliuojama V.Putino propaganda. Anot Oksanos, skleidžiamos visiškos nesąmonės, kad daugybę metų šalia gyvenę žmonės virstų priešais.
"Separatistų televizija transliuoja bėgančią eilutę: "Ukrainiečius reikia žudyti! Mes žygiuosime į Charkovą, į Dnepropetrovską, į Lvovą, visa tai – Naujoji Rusija!" Tai brukama žmonėms. O tarp tų miestą užėmusių ginkluotų samdinių dauguma net ne slavai, jie tamsaus gymio, kai kurie – čečėnai. Ko jie atėjo, jų gi niekas nekvietė? Jie diktuoja mums savo sąlygas, žemina vietos gyventojus. Šitie žmonės sugriovė mūsų gyvenimus", – teigė moteris.
Vertė tapti žudikais
Oksana pasakojo, kad separatistai prievarta verčia Donecko vyrus jungtis į jų gaujas. Tuos, kurie nesutinka, tiesiog nušauna.
Daug stiprių, separatistams tinkamų vyrų dirba anglies kasyklose. Jie nusiteikė ir iš šachtininkų sutelkti savo kariauną. Oksanai situacija žinoma, nes jos artimi giminaičiai dirbo toje šachtoje.
"Žinau, kad kasyklos vadovas atsisakė separatistams teikti duomenis apie pas jį dirbančius šachtininkus ir neleido jiems eiti į jų gaujas. Tad kerštaujantys galvažudžiai jį pakorė šachtoje. Vakar apie tai sužinojau, kai per skaipą pavyko pakalbėti su sūnėnu. Jam 35 metai, jis irgi slapstosi nuo separatistų, kurie jį verčia tapti žudiku ir kovoti prieš savo tėvynę – Ukrainą", – pasakojo Oksana.
Paskutinis ženklas, rodantis, kad reikia bėgti iš Donecko – ant Oksanos namo tvoros atsiradęs grasinamas užrašas rusų kalba: "Lietuva – NATO lauk!" Tai jau buvo rimtas signalas, kad Donecke likti mirtinai pavojinga.
Ilgas kelias namo
Oksana su Nikolajumi išėjo iš namų tuščiomis, kad į save neatkreiptų patruliuojančių banditų dėmesio. Jie žinojo, kad į savo namus niekada nebesugrįš.
Motina su sūnumi pustuštėmis gatvėmis pasiekė autobusą. Juo iki geležinkelio stoties važiavo tik dviese. Kažkokiu stebuklingu būdu jiems reikėjo įveikti 700 km ir pasiekti Kijevą. Kaip nusigaus iki Lietuvos, tuo metu nesvarstė.
Reikėjo įveikti mirtiną ruožą, kuriame šeimininkavo separatistai, gaudantys vyrus į savo gaujas. Pavyko įsėsti į traukinį.
"Traukinys į Kijevą vėlavo 8 valandas dėl karo veiksmų. Tris kartus per tą laiką, kol važiavome per Donecko sritį, į vagoną buvo užėję automatais ginkluoti separatistai. Ieškojo, ar yra vyrų. Sūnus buvo užlipęs į patį viršų, kur kraunami lagaminai, ir užsidengęs antklode, jie jo nepastebėjo. O aš sėdėjau ir nugara prie sienos spaudžiau lietuvišką pasą bei kitus mūsų dokumentus. Visa laimė, kad jie į mane nekreipė jokio dėmesio", – pasakojo Oksana.
Moteris teigė, jog visą kelią bijojo užmigti, kad tie dokumentai neišslystų. Šitaip pasiekė Kijevą, o ten, pasak moters, ramu, gražu, niekas nešaudo. Paskui – kelionė į Lietuvą, kurioje vėl teks pradėti kurti gyvenimą iš pradžių.
Oksana su ašaromis atsimena, kaip į jos tragediją reagavo Lietuvos ambasados darbuotojai Kijeve, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Ji tvirtino nuoširdžiausiai esanti jiems dėkinga už pagalbą, supratimą ir atjautą.
"Čia yra rojus. Tik žmonės to nesupranta, jie nesuvokia, ką reiškia nuolatos bijoti mirties, gatvėmis vaikštančių ginkluotų žudikų. Nesuprantu, kaip kai kurie rusakalbiai Lietuvos gyventojai palaiko V.Putino politiką? Jiems reikėtų pagyventi Donecke, kad suvoktų, kokia yra taikos ir saugaus gyvenimo vertė. Aš tai patyriau ir atsakau už kiekvieną savo žodį", – teigė šiandieninio karo košmarą išgyvenusi ir į Lietuvą grįžusi klaipėdietė.
Toks Doneckas buvo prieš karą
Šiame sunkiosios pramonės centre 2007-aisiais gyveno 1 mln. 101 tūkst. gyventojų. Pagal tautybę: rusų – 48 proc., ukrainiečių – 46 proc., baltarusių – 1 proc., kitų (graikų, armėnų, žydų) – 5 proc.
Donecke buvo 254 kultūros paveldo paminklai, veikė 11 kino teatrų, 53 kultūros namai ir klubai, 140 muziejų, 368 bibliotekos, kurių fonduose buvo 15 mln. knygų.
Miestas turėjo V.Prokofjevo filharmoniją, cirką, planetariumą, botanikos sodą, A.Solovjanenkos akademinį operos ir baleto teatrą, Donecko akademinį muzikinį dramos teatrą, kamerinį teatrą "Жуки", Donecko srities lėlių teatrą.
Donecke veikė trys universitetai ir vienas institutas.
