IŠSIPILDŽIUSI SVAJONĖ – GRĮŽTI Į GIMTĄJĄ LIETUVĄ

Klaipėdietei Liukrecijai Genovaitei Balčienei Birželio 14-oji – viena svarbiausių dienų. Kaskart šią dieną ji prisimena tremtį ir sunkų grįžimą į Lietuvą, kuris taip pat buvo žeminantis ir reikalaujantis ištvermės. Nepaisant likimo skirtų išbandymų, moteris tikina nugyvenusi sunkų, bet įdomų ir laimingą gyvenimą. Laimingą, nes yra Lietuvoje.

Vardą parinko sesuo

„Liukrecija mane pavadinti pasiūlė vyresnioji sesuo, ji šį vardą rado skaitydama apie Lukreciją Bordžiją (Lucrezia Borgia – garsios Renesanso laikų italų giminės atstovė – D. J.). Ilgą laiką nė nežinojau, kad turiu antrą vardą. Tik grįžusi į Lietuvą, jau būdama suaugusi, išsiėmiau savo metrikus ir juose pamačiau, kad turiu ir antrą vardą – Genovaitė. Iki tol vargau. Mane vadindavo ir Dekrecija, ir Sekracija, Liukra, Krecija. Tiesą sakant, pavargau nuo tų pravardžių. O istoriją apie Bordžiją vienos komandiruotės į Vilnių metu man papasakojo sena žydė. Kai baigiau savo darbo karjerą, ėmiau vadintis antruoju vardu“, – trumpai apie neįprastą savo vardą pasakojo 85-erių sulaukusi L. G. Balčienė.

Labiausiai gaila, kad čia, Klaipėdoje, nebeturiu savų žmonių.

Moteris kalba gražia lietuvių kalba, labiau būdinga kauniečiams. Ir nenuostabu, jos tėviškė – Marvelė, tarpukariu ir pokariu tai buvo kaimas netoli Kauno, dabar tai – laikinosios sostinės dalis.

Kontrastai: Liukrecija (apačioje pirma iš kairės) penktoje klasėje – viena jauniausių mokinių, dauguma jų buvo tremtiniai. Asmeninio archyvo nuotr.

Bene 1946 m. didelį, gražų šeimos namą nugriovė patvinęs Nemunas. Tėvas su L. G. Balčienės broliu Leonu upėje prigaudė laisvai plaukusių rąstų ir aukštėliau pastatė kitą, perpus mažesnį namą. Darbas nebuvo iki galo baigtas, tėtis nespėjo pastatyti verandos, todėl ir vienos durys buvo nenaudojamos. Ši aplinkybė yra svarbi pasakojant apie pašnekovės 13 metų vyresnį brolį.

Brolis nebuvo partizanas

Leonas Adomaitis nebuvo partizanas. Jis tiesiog labai nenorėjo tarnauti sovietinėje armijoje. Buvo paimtas, bet grįžęs atostogų slapstėsi. Tai buvo laikas, kai žmonės pilna burna kalbėjo, jog netrukus „ateis amerikonai ir Lietuvą išvaduos“. Leonas nenorėjo tarnauti svetimoje kariuomenėje.

Jis tris kartus pabėgo nuo suėmimo.

Nors jį gaudė kaip dezertyrą, bet dokumentuose buvo parašyta, kad jis – partizanas, esą šeimos namo kieme rado užkastą automatą.

L. G. Balčienė žino, kad tai – išgalvotas faktas. Po daugybės metų moters sūnus archyvuose L. Adomaičio pavardės partizanų sąrašuose nerado. Tikėtina, vaikinas tiesiog nespėjo juo tapti.

„Kai brolį suėmė, mamos namie nebuvo. Name buvo dvejos durys, vienose iš lauko pusės nebuvo rankenos. 1947-ųjų birželio 17 d. stribokai apsupo namą, pamatė, kad vienerios durys – nenaudojamos, pamanė, kad pro jas niekas nepabėgs. Kai pradėjo belstis, brolis liepė lįsti po lova, o pats pabėgo pro tas duris. Šalia tekėjo upelis, augo krūmai. Leonas išsmuko iš namo ir nubėgo iki Nemuno. Jį pagavo gal už poros kilometrų nuo namų. Tik gerokai vėliau sužinojome, kad brolį tardė, kankino kelis mėnesius, paskui nuteisė už nesamas nuodėmes, už svetimos tėvynės išdavystę 10 metų griežtojo režimo kalėjimo ir dar penkeriems metams tremties“, – apie lemtingą įvykį pasakojo moteris.

Kareivio patarimas pravertė

Mamos su dukra išvežti atėjo 1949-ųjų gegužės 22 dieną. Vyresnė už Liukreciją Genovaitę 15 metų sesuo jau buvo ištekėjusi ir gyveno atskirai.

„Vieną dieną mama išgirdo, kad netrukus bus didelis vežimas į Sibirą. Kažkas patarė slėptis, bet ji pagalvojo, kad tarybų valdžiai nieko blogo nepadarė, vyrų šeimoje nebebuvo – tėvelis buvo jau miręs nuo džiovos, brolis įkalintas, – pasakojo L. G. Balčienė. – Mamai tada buvo 47-eri, aš buvau 10-ies. Buvo ankstyvas rytas, vos pradėję aušti. Išgirdome garsų beldimą. Nutarime mus ištremti buvo rašoma, kad mama išaugino tarybų valdžios priešą.“

Liepė ruoštis. Vasara, oras šiltas. Nežinia, ką imti. Vienas kareivių pamatė siuvimo mašiną, paklausė, kas ja siuva, ir patarė siuvamąją pasiimti, sakė turės kaip užsidirbti duonai. Šis patarimas išgelbėjo mamai su dukra gyvybes.

Viešnagė: 1953 m. brolis Leonas su žmona Emilija aplankė Liukreciją Genovaitę (dešinėje) Zaigrajeve. Asmeninio archyvo nuotr.

„Aš tada nesupratau, kas tas Sibiras, viskas atrodė kaip nuotykis. Kelionė gyvuliniu vagonu truko iki birželio 13 d. Vietoje tualeto – skylė, pritūpti prie jos buvo galima tik traukiniui važiuojant. Pamenu, kad buvo be galo drovu. Daug žmonių mirė. Vienas ir mūsų vagone neišgyveno. Jį suvyniojo į antklodę ir išmetė kūną į Volgą. Mano rusų kalbos pamokos, tiesa, ne pirmos, prasidėjo vagone, kai sustojus traukiniui kareiviai sakydavo: „Tri vedra, odin mešok – trys kibirai, vienas maišas (duonai)“. Tai buvo visas maistas vagonui. Rusų kalbos kelis žodžius buvau pramokusi, kai vieno potvynio metu su mama išsikėlėme į daugiaaukštį namą Žaliakalnyje. Ten gyveno rusų karininkai, su jų vaikais žaidžiau kieme ir šį bei tą ėmiau suprasti bei pasakyti“, – pirmąją pažintį su rusų pasauliu prisiminė L. G. Balčienė.

Lupenų duona – kasdienybė

Traukiniu tremtiniai buvo nuvežti iki Irkutsko srities Usolės stoties. Toliau – sunkvežimiais iki Širokaja Padė. Tada žmonės lipo į traktorių priekabas ir taip važiavo iki Taljano kaimo.

Liukrecija Genovaitė su mama buvo apgyvendintos pas vietinę rusę su dukra. Vaikystės prisiminimuose šios rusės paveikslas išliko labai šiltas, ji iki šiol pamena mokiusi jos dukrą lietuvių kalbos.

„Mama buvo per sena miško darbams, todėl dirbo pirties prižiūrėtoja. Vietiniai gyventojai neturėjo pinigų bilietui ir tai mus gelbėjo nuo bado. Mama juos slapčia praleisdavo už svogūno roputę ar kopūsto galvelę. Rudenį pradėjau lankyti vietos mokyklą. Kadangi jau šiek tiek mokėjau rusiškai, mane priėmė į ketvirtą klasę, nors dauguma tremtinių pradėjo nuo antros“, – tremties pradžią apibūdino moteris.

1949-ųjų pavasarį ją su mama pervežė į toje pačioje Irkutsko srityje esantį miestą Zima. Ten jas apgyvendino kažkodėl čigonbarakiu vadinamoje patalpoje. Viename kambaryje glaudėsi trys šeimos: moterys su vaikais ir anūkais.

Liudijimas: miestelyje Zima čigonbarakio viename kambaryje Liukrecija Genovaitė gyveno su lietuvaitėmis Janina (kairėje) ir Dalia (dešinėje). Asmeninio archyvo nuotr.

Mamos uždarbis buvo toks menkas, kad dažną kartą tekdavo iš įšalusios žemės krapštyti sušalusias bulves, jas pjaustyti riekutėmis ir kepti ant plytos. Valgydavo duoną iš džiovintų bulvių lupenų.

„Mama kelis kartus mane buvo įtaisiusi dirbti aukle rusų šeimose. Kūdikiai dar nevaikščiojo, man pačiai buvo viso labo 12 metų. Vaikai sunkūs, nugarą skauda, po kelių dienų pabėgdavau. Nors ten gaudavau maisto, man toks darbas buvo per sunkus“, – prisiminė L. G. Balčienė.

Badas sugadino skrandį

13-os Liukrecija Genovaitė buvo išstypusi ir nusprendė prašyti fiktyvios pažymos, kad yra vyresnė ir galėtų dirbti. Prie komendanto stalo pasistiebė, kad atrodytų aukštesnė. Pažymą gavo ir pradėjo dirbti.

„Darbas buvo be galo sunkus – reikėjo nuo rąstų pjovimo staklių nuiminėti šešių metrų ilgio lentas, traukti jas už galo. Po poros savaičių ceche įvyko gaisras. Mums teko valyti degėsius, vežti medienos atliekas ir pjuvenas iš teritorijos. Paskui – vėl darbas trimis pamainomis“, – pasakojo klaipėdietė.

Kitais metais ji pradėjo mokytis vakarinėje mokykloje. Mokslai jai visada sekėsi, bet dirbdama kelis kartus patyrė traumą.

Kai 1953-ųjų kovą mirė Stalinas, tremtiniams gyventi pasidarė laisviau. Po metų L. G. Balčienė baigė septynias vakarinės mokyklos klases, mokyklos direktorė ir klasės auklėtoja patarė jai stoti į pedagoginę mokyklą. Tai buvo mergaitės svajonė nuo mažumės, bet būtent tais metais į šią mokyklą buvo galima stoti tik baigus 10 klasių.

Toliau mokytis ir dirbti paauglė neturėjo jėgų.

Būdama 17 metų įstojo į Irkutsko finansų technikumą. Nors buvo žadėta, bendrabučio pirmakursiams nedavė. Iš varganos 140 rublių stipendijos už lovą nuomojamame kambaryje sumokėdavo 50 rublių. Gyvendama pusbadžiu mergina pasigadino skrandį.

Pirmame kurse technikumą pervadino Apskaitos-kredito, jame buvo ruošiami specialistai darbui banke.

„Lietuvaitės buvome tik dvi, abi – pirmūnės. Kadangi nuolat buvome apsuptos vietinių, tarpusavyje kalbėdavome rusiškai“, – prisimena moteris.

Name apsigyveno milicininkas

Po metų jos mama išvažiavo į Lietuvą. Liukrecija Genovaitė liko viena, neturėjo, kur grįžti atostogų. Mama rašė laiškuose, kad šeimos namas užimtas, jame apsigyveno milicininkas. Jai teko glaustis pas svetimus žmones, giminės bijojo įsileisti.

„Atėjo laikas, kai prasidėjo Stalino kulto pasmerkimas. Mums net paskaitą apie tai skaitė. Paklausiau lektoriaus: „Kas kaltas dėl mūsų ištrėmimo.“ Man atsakė: „Tik Stalinas“, – iki šiol stebisi L. G. Balčienė.

Mokydamasi paskutiniame technikumo kurse ji kreipėsi į Lietuvos banko respublikinę kontorą, prašydama priimti kaip jauną specialistę. Atsakymas buvo kategoriškas – Lietuvoje užtenka savų specialistų. Nors gavo diplomą su pagyrimu ir turėjo teisę pasirinkti darbo vietą. Viltis grįžti į Lietuvą žlugo.

Tada Liukrecija Genovaitė su trimis draugėmis pasielgė itin drąsiai – išvažiavo dirbti į Tolimuosius Rytus. Tuomet lietuvė jau buvo ištekėjusi.

Atlikdama praktiką Buriatijoje susipažino su rusu Demjanu, kurio šeima taip pat buvo ištremta iš gimtinės. Iš praktikos ji ir grįžo jau už jo ištekėjusi. Taip lietuvaitė L. G. Adomaitytė tapo Pachomova.

Pirmagimį sūnų pavadino Sergejumi. Atrodė, kad grįžti į Lietuvą nebepavyks.

Vyras įsidarbino geležinkelyje ir po metų įgijo teisę nemokamai važiuoti atostogų. Tai buvo galimybė sugrįžti į gimtąją šalį.

Pasą keitė triskart

Tikslas buvo paprastas ir aiškus – kaip nors likti Lietuvoje. Tris mėnesius ji mynė Kauno ir Vilniaus valdžios slenksčius, bet vos pažvelgę į jaunos moters pasą, viršininkai pamatydavo įrašą apie tremtį ir prisiregistruoti neleisdavo. Buvo 1959 metai, jauna šeima turėjo grįžti į Rusiją.

Netrukus porai gimė dar vienas sūnus.

1963 metais baigėsi brolio Leono tremtis ir jis su taip pat politine kaline palangiške žmona Emilija parvažiavo į Lietuvą. Susirašinėti jau buvo galima laisvai, brolis ir sesuo ėmė kurti planus, kaip paskutinei iš Adomaičių grįžti į Lietuvą.

Vienas būdų buvo „pamesti“ pasą ir naują gauti be įrašo apie santuoką ir vaikus. Vienai moteriai registravimosi formalumus būtų buvę įveikti paprasčiau.

„Mano vyro draugo sesuo dirbo pasų skyriuje. Kartą ji nešė mano naują pasą viršininkui pasirašyti, o jis mane pažinojo ir pamatė, kad nėra įrašų apie santuoką ir vaikus. Ta moteris apsimetė, kad įvyko klaida. Po kiek laiko vėl kreipiausi prašydama paso, sakiau, kad sūnus žaisdamas įmetė jį į krosnį. Sumokėjau baudą už neapdairumą. Trečias kartas nemelavo, gavau pasą ir parašiau broliui. Atvažiavau į Lietuvą iš pradžių viena. Valdiškose įstaigose klausė, kaip čia yra, kad pasas išduotas Sibire, mano pavardė rusiška, o atvažiavau viena. Pratariau tik tiek: „Būna ir taip.“ Mane priregistravo Minijos gatvėje neįgalios moters, kurią aš neva turėsiu slaugyti, bute. Iš tiesų apsigyvenome pas brolį. Jis turėjo dviejų pereinamų kambarių butą. Ilgai taip gyvenome: mano keturių asmenų šeima ir jie trys“, – sugrįžimo sunkumus prisiminė moteris.

Laukė kiti sunkumai

Kitas sunkus etapas buvo rasti darbą. Ir vėl koją kišo įrašai apie tremtį.

Laikraštyje buvo skelbiama apie ieškomus darbuotojus tokioms pareigoms, kurioms moteris tiko, bet vos peržiūrėję įrašus jos dokumentuose, viršininkai atsisakydavo tokios kandidatūros.

Tačiau atkakli moteris galiausiai įsidarbino banke, ir tie, kas iš pradžių nenorėjo jos įsileisti į įstaigą, tapo geriausiais draugais.

Šeiminis Liukrecijos Genovaitės gyvenimas nesusiklostė. Vyras gavo darbą Klaipėdos prekybos uoste, atsirado lengvų pinigų, o tada ir žalingi pomėgiai paėmė viršų. Neiškentusi moteris išvarė gero pavyzdžio sūnums nerodantį sutuoktinį.

Buvo sunku vienai auginti vaikus, užgriuvo dar viena bėda – mamai diagnozuotas vėlyvos stadijos vėžys. Teko ją iš Kauno parsivežti į Klaipėdą ir rūpintis iki paskutinio atodūsio.

Proga: tremty Aldas Kliukas: je Liukrecija Genovaitė (dešinėje) tapo lietuvių vaiko krikštamote ir tądien nusifotografavo su krikštasūnio mama. Asmeninio archyvo nuotr.

Ilgą laiką šeima gyveno vieno kambario kooperatiniame bute, o tai reiškia, kad ir už tą mažą būstą reikėjo mokėti pinigus.

„Iš banko bėgau dar ir todėl, kad pajutau spaudimą stoti į komunistų partiją“, – atviravo L. G. Balčienė.

Po ilgų metų darbo banke, ji nusprendė pakeisti darbovietę. Gargždų metalo apdirbimo įmonės direktoriaus negąsdino įrašai apie tremtį moters dokumentuos, ją priėmė dirbti Planavimo skyriaus viršininke.

18 metų ji iš Klaipėdos kasdien važinėjo į darbą kitame mieste.

L. G. Balčienė ištekėjo dar kartą, bet ir ši santuoka po 18 metų iširo.

„Galbūt buvau pernelyg reikli, nes pati viską pasiekiau savo darbu. Dabar galvoju, kad mano gyvenimas buvo sunkus, bet įdomus ir laimingas, nes gyvenu Lietuvoje. Vaikai seniai gyvena Vokietijoje, kviečia pas save, bet aš pasisvečiuoju ir grįžtu. Labiausiai gaila, kad čia, Klaipėdoje, nebeturiu savų žmonių. Giminėje buvau jauniausia, visi seniai mirė, jaunesniųjų giminaičių Vilniuje ir Kaune nepažįstu“, – guodėsi L. G. Balčienė.

Nors neseniai moteris išgyveno sunkią ligą, vis dar yra kupina optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo. Naudojasi internetu, rašo nacionalinį diktantą, yra moterų ansamblio „Vakaro žaros“ narė.