Ištikimybės marškinėliai

Darbo partijos vienybės demonstravimas primena prieš aštuonerius metus įkyriai reklamuotą konservatorių vienybę. Tuomet po kiekvieno aštresnio signalo žiniasklaidoje apie trintį tarp Vytauto Landsbergio ir Gedimino Vagnoriaus ir galimą partijos byrėjimą jiedu vienas po kito viešai neigdavo, kad partija skyla, o lyderiai nesutaria.

Vis dėlto G.Vagnorius pasitraukė iš partijos ir išsivedė dalį jos narių į naujai sukurtą Nuosaikiųjų konservatorių sąjungą.

Paskui V.Landsbergis negailėjo aštrių kirčių buvusiam kolegai, vadino jo partiją „Vagnoriaus grupuote“.

Seimo „darbiečiai“ vakar į plenarinį posėdį atėjo užsivilkę baltus marškinėlius su užrašais „Neparduodama“ ir kažkodėl su analogišku anglišku „Not for sale“.

Jie, matyt, pamiršo, kad dvikalbystė Lietuvoje siejama ne su anglų kalba. Gal lietuviškas ir angliškas užrašai reiškia, kad jie neparsiduos šalies vakarietiškai krypčiai?

„Darbiečiai“ ne tik pasisiuvo vienodas uniformas parlamento posėdžiams, bet ir įsirėmino frakcijos narių parašus po pasižadėjimu neišvykti į kitas Seimo politines stovyklas.

Jų vienybės demonstracijos yra visiškai suprantamos. Būtų nusikalstama nieko nedaryti, kai iš didžiausios parlamento 41 nario frakcijos daugiau nei trečdalis - 16 - išnešė muilą.

Pamažu ryškėja, kad ir socdemams prireiks ryškiau demonstruoti vienybę, nes Premjero Gedimino Kirkilo ir jo pirmtako Algirdo Brazausko nuomonės trinasi kaip stiklas į asfaltą.

A.Brazauskas griežia dantį, kad parlamentarai nepraleido į Ministrus Pirmininkus Zigmanto Balčyčio, o G.Kirkilui leido vadovauti Vyriausybei.

Jau keletą kartų A.Brazauskas teisinosi, kad su Premjeru nesikumščiuoja, o pučia į vieną dūdą.

Tačiau vieną dieną išlenda į viešumą A.Brazausko būgštavimai, kad G.Kirkilas per daug dalina pažadų. O kitą dieną - kad Premjeras neturi teisės be partijos antspaudo pasirinkti sau patarėją.

G.Kirkilas kaip ir Viktoras Muntianas, tapęs Seimo vadovu, pajuto kėdės svorį ir nebenori keliaklupsčiauti prieš partijos lyderį, kuris tik formaliai nešioja partijos karūną. Iš tikrųjų partijos reikalus tenka sukti Premjerui.

Nuo jo veiksmų, o ne nuo A.Brazausko, priklauso socdemų ateitis.

Tačiau socdemų vadovas savo įpėdiniu vis tiek nori matyti finansų ministrą Z.Balčytį.

Gal ministras ir nėra apdovanotas politiko sugebėjimais kaip G.Kirkilas, tačiau jo prekinė išvaizda geresnė.

Lietuvoje nemaža rinkėjų, kurie, arba greičiau kurios, ne tik klausosi, ką šneka politikas, bet ir žvalgosi, kokia jo šukuosena, kostiumas, stotas.

Tik paskui politiniams gražuoliams tenka slapstytis Rusijoje nuo Lietuvos prokurorų.