Jie vis tiek papirkinės

Užsimoję uždrausti vilioti rinkėjus dovanomis, politikai vis tiek linkę palikti spragų rinkimų kampanijų ir partijų finansavimą reglamentuojančiuose įstatymuose.

Bet koks materialus dalykas, dovanos ar kokios kitos papirkimo formos pagrindu, gali susilaukti atsakomybės.

Įstatymų pataisos uždraus Eligijui Masiuliui dalinti šepečius rūbams ar batams valyti, o Vytautui Grubliauskui - savo užaugintas bulves, Irenai Šiaulienei - saldainius.

Tačiau politikai rinkėjams galės dovanoti informacinę medžiagą - programas, biografijas, informacinio turinio lankstinukus, lipdukus, kalendorius. Ir, aišku, niekas nereglamentuos, kaip visa tai turi atrodyti.

Pavyzdžiui, kas pasakys, kad kompiuterinis žaidimas „Elnių naktigonė su A.Bosu“ nebus informacinė medžiaga apie kandidato į Seimą, savivaldybės tarybą ar miesto merus biografiją?

Kas draus partijos programą išspausdinti garsiame madų kataloge ir veltui dalinti? Informacinio turinio lankstinukas klaipėdiečiams liberalcentristams geriau už bet kokį alų ar saldainius.

Kas prieštaraus, jei lipdukas bus atšvaitas su partijos reklama. Pradinukų tėvai bei kaimiečiai, minantys dviračius ar vežėčiose arklius raginantys, tamsų rytą ar vakarą bus patys dėkingiausi rinkėjai.

O kalendoriai? Juk galima išleisti tokius puikius, kad jie net temperatūrą kambaryje rodys. Ne įkyri partijos reklama, o kiekvienas mėnuo su seksualia gražuole arba liaudies medicinos išmintimi ir valgių receptais. Kai kam - su prašmatniais automobiliais, žodžiu, kiekvienam pagal poreikius. Kaip turėjo būti sulaukus komunizmo.

Anksčiau, kai galėdavo rinkėjus legaliai girdyti, valgydinti, pamaloninti brangių popgrupių garsais, politikams nereikėjo sukti galvos, kaip pateikti informacinę medžiagą. Beje, tam ir pinigų nebelikdavo.

Dabar, neva uždraudus dalinti dovanas, teks pasukti galvą, kaip legaliai nusipirkti vieną kitą šimtinę paklydusių balsų.