Kalėdinė šunybė

Šiomis dienomis užėjusį į kai kuriuos prekybos centrus tūlą klaipėdietį gali ištikti šokas: „Jau Kalėdos, o mes dar nepradėjome net galvoti apie tai, kur šventes sutiksime“.

Kaip kitaip galima paaiškinti lapkričio pradžioje žybsinčias eglutes ir mirksinčius Kalėdų Senelius?

Vos pasibaigus Helovynui, tai yra Visų šventųjų dienai ir Vėlinėms, prekybininkus ištinka panika. Kaip įsiūlyti klientams tai, ko jiems nė sapne nereikėjo?

Juk reikia išparduoti nepaklausias užsigulėjusias prekes, kurių dažnas radęs neimtų.

Reikia nuolaidų ir ne bet kokių, nes jos nebestebina, reikia kalėdinių nuolaidų. Juk ši šventė - dovanų laikas. Todėl ir leisdami pinigus visokiems niekams, atseit su nuolaida, pirkėjai jaučiasi lyg gautų dovanų.

Nuolaidos padaromos labai genialiai, nes genialu tai, kas labai paprasta.

Turbūt ne vienam teko matyti vaizdelį: batai vitrinoje, kurių buvusi 1 112 litų kaina nubraukta, o apačioje užrašyta naujoji - 556 litai.

Nepirkti tokios pigios prekės - tiesiog nuodėmė. Tačiau graužatis kaipmat apleidžia sielą, kai lygiai tokius pat batus turguje pasiūlo už 220 litų.

Kad prekybininkai tarp progų nepaklaidintų klientų, reikia naujos didelės pirkimo šventės tarp Vėlinių ir Kalėdų.

Viena tokių dienų galėtų būti lapkričio 23-ioji - Lietuvos kariuomenės diena.

Prekybininkai galėtų užversti pirkėjus kariškomis nuolaidomis - ypač kiniškoms petardoms ir kitokiems sprogmenims. Kad jau nuo Kariuomenės dienos šalyje senoliams po kojų sproginėtų „bambioškės“.

Dar galima prigalvoti nuolaidų lašiniams ir grikiams - košei virti, tiktų ir pigių indų prekyba.

Galiausiai, jei iki Kalėdų jau esančių švenčių neužtenka, galima sugalvoti ir naujų, pavyzdžiui: Padėkos valdžiai dieną.

Prekyba kaipmat atsigautų, nes būtų galima išparduoti supuvusius pomidorus ir mandarinus, pašvinkusius kiaušinius ir žuvis.

Padėkos dieną svarbiausias renginys galėtų vykti Atgimimo aikštėje, kur išsirikiuotų Klaipėdos savivaldybės administracija. Po miesto vadų ataskaitos žiūrovams būtų leista be jokių juridinių pasekmių aplaidyti valdžią nebereikalingais maisto produktais.

Parduotuvės apsivalytų nuo šlamšto, kaip sovietmečiu būdavo per Žvejo dienos muges.

Pardavėjos tuomet mirdavo iš juoko, kai net pasistumdydami eilėse klientai išpirkdavo po pusmetį vitrinose užsigulėjusius marškinius, liemenėles ir kojines.

Svarbiausia - gandas, kad mugėje „išmes“ deficito. O kai dvi valandas prasistumdžiusi eilėje moteriškė pamatydavo, kad to deficito - nė kvapo, pirkdavo bet ką: „Negi iš mugės grįši tuščiomis rankomis?“

Kadangi mugėmis šiais laikais pirkėjų nebeišeina apmulkinti, lieka kalėdinė prekyba arba psichozė, šiurpinanti laiko nuovoką praradusius klientus.