Kasininkių maištas

Nesame visai beviltiški. Sugebame pasipriešinti skriaudikams. Gaila, kad galvą pakeliame tik tuomet, kai nebėra trečio kelio - tik arba arba.

Nusikratę vergų pančių priverčiame sukrusti ir šalies valdžią. Ji nuosekliai dirbti nemoka - tik gaisrus gesina.

Prekybos centrų kasininkės pasipriešino priespaudai, kaip ir Dalia Budrevičienė - algų vokeliuose demaskuotoja.

Protestus organizavusi kasininkė neteko darbo ir buvo apkaltinta vagyste iš parduotuvės. Nieko kito ji negalėjo tikėtis.

Kieno pusėje pinigai - to ir valdžia, tas visada teisus.

Bet taip bus ne visada. Jei samdiniai išmoks susivienyti ir ginti savo teises, darbdaviams bus trošku. Jiems teks suprasti, kad žmogus - ne kompiuteris ir ne robotas. Mygtuką spustelėjai - dirba, nebereikia - išjungei.

Čia - ne Estija, kur jau grįžta emigrantai, nes algos pasidarė žmoniškos - nebereikia užsienyje darbdaviams nugarų lenkti.

Lietuvoje Darbo kodeksas kol kas - tik tualetinis popierius. Kodeksas sugalvotas darbdaviams apginti. Samdinys yra tik pastumdėlis.

Dabar madinga „suėsti“ darbuotoją. Žmonės priverčiami išeiti iš darbo dėl akių spalvos, drėgnų delnų ar neišlygintų kojinių. Priežastis visada bus surasta - svarbu tik, kad būtų kuo atsikratyti.

Labai populiaru engti nepaklusniuosius, skirti nė už ką drausmines nuobaudas, mažinti kas du mėnesiai algas. Paskui atleisti esą savo noru su kompensacija, iš kurios ir žvirblis nepersivalgytų.

Visa tai vyksta, kai katastrofiškai trūksta darbo jėgos, kai su žiburiu ieškomi specialistai ir juodadarbiai, kurie tikę ne tik aguonoms ant pynučių barstyti.

Tačiau kaltinti reikia tik save. Įpratome už kitų nugarų slapstytis ir žarijas svetimomis rankomis žarstyti. Taip ir laukiame, kad kas nors už mus nueis, pasakys, parneš, padarys.

Juk būti pele po šluota - daug patogiau. Nešoksi darbdaviui į akis - nepersekios. Gal duos kokią premiją, anot Marcelijaus Martinaičio, arba pagirs visuotiniame narių susirinkime.