KLAIPĖDIETĮ GERBĖJAI ATSIVILIOJO Į AMERIKĄ

"YouTube" sensacija. Tokiu gerbėjų įvertinimu Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pamalonintas klaipėdietis Dovydas Veiverys. Žinomo zumbos instruktoriaus choreografijos, kuriomis jis dalijasi "YouTube", taip sužavėjo amerikiečius, kad jie panūdo išvysti lietuvį gyvai.

Įgyvendino seną svajonę

Per 60 tūkst. prenumeratorių bei 16 mln. peržiūrų šioje platinimo platformoje skaičiuojantis Dovydas neneigė, jog toks aktyvus domėjimasis jo veikla duoda konkrečių vaisių – lietuvis nuolat sulaukia kvietimų savo meistriškumą pademonstruoti ir užsienyje.

Kaimyninės Latvija, Lenkija, taip pat Didžioji Britanija, Airija ar Skandinavijos šalys jau tapo įprastomis jo "komandiruočių" kryptimis. Tačiau, pasirodo, ištikimų gerbėjų būrį klaipėdietis užsiaugino ir už Atlanto.

Kaip pasakojo Dovydas, dvi trenerės, kurios jau ne vienus metus seka jo choreografijas, o pagal kai kurias šoka ir savo vedamose treniruotėse, pakvietė jį paviešėti Amerikoje bei surengti čia savo pasirodymų – vadinamųjų masterklasių – turą.

Amerikietės pasirūpino visais organizaciniais Dovydo viešnagės reikalais bei nemažos dalies išlaidų padengimu.

Pašnekovas pripažino, jog gana retas reiškinys, kad zumbos entuziastai Amerikoje kviestųsi trenerius iš Europos.

"Bet sakė, kad aš jiems labai patikau, pasikviesti mane buvo sena svajonė, – kvatojo Dovydas. – Ir masterklasėse dalyvavo nemažai tokių trenerių, kurie mane seka per "YouTube", šoka tas pačias choreografijas."

Pašnekovas prisipažino, kad buvo kiek neįprasta, kai visiškai nepažįstami žmonės iš tolo sveikindavosi, bendraudavo kaip su senu bičiuliu ir prisipažindavo, kad stebi ne tik jo choreografijas.

"Jie žino ir aptarinėja ne tik mane, bet ir šokėjas, prašė perduoti linkėjimus, klausinėjo, kur dingo ta ar ana šokėja", – juokėsi klaipėdietis.

Įžvelgė ne vieną skirtumą

Per pusantros savaitės JAV Dovydas apsilankė įvairiuose skirtingų valstijų – Merilando, Naujojo Džersio, Pensilvanijos, Kalifornijos – miestuose, kartais per dieną surengdamas ir po porą pasirodymų.

"Susipažinau su daug trenerių ir šiaip puikių žmonių. Tai buvo pusiau atostogos, pusiau darbas, tačiau dienotvarkė buvo labai intensyvi", – pripažino pašnekovas.

Į lietuvio treniruotes, kurios įprastai vykdavo sporto klubuose, šokių studijose, o kartą – ir viešbutyje, susirinkdavo nuo poros dešimčių iki daugiau nei 100 žmonių.

"Palyginti su Lietuva, ten zumbą lanko brandesni žmonės, amžiaus vidurkis – 30–40 metų. Nors daugumą sudaro moterys, vyrai taip pat nesidrovi dalyvauti – pasiboksavę salėje ateina dar ir zumbą pašokti", – šyptelėjo pašnekovas.

Vis dėlto Dovydui susidarė įspūdis, jog zumbos lankytojai nepasižymi ypatingu uolumu.

"Jei jie kažkokio judesio, žingsnio nepagauna, tai pernelyg ir nesistengia, nekvaršina sau galvos. Ir juo labiau nekompleksuoja. Gali net išvis numoti ranka, o po to vėl prisijungia", – šyptelėjo zumbos instruktorius.

Tarp Lietuvos ir amerikiečių zumbos gerbėjų Dovydas įžvelgia ir daugiau skirtumų.

"Drąsiai galiu pasakyti, kad turbūt kas antra mūsų zumbos treniruočių lankytoja ten galėtų dirbti trenere. Daugelis mūsų šokėjų yra tikrai labai stiprios, aukšto lygio, daug lengviau pagauna choreografiją. Tiesa, visai kas kita – meksikiečiai, matyt, šokis, judesys jiems įaugę į kraują", – pridūrė pašnekovas.

Svarbu smagu pačiam

Dovydui susidarė įspūdis, jog svečioje šalyje zumbos trenerių gebėjimai vertinami gerokai liberaliau.

"Ten treneriu gali tapti gyvenime visiškai nešokęs žmogus – pramoko kažkiek ir veda treniruotes. Jie dėl to absoliučiai nesuka galvos: svarbu smagu jam pačiam, dar keliems žmonėms. Į treniruotes susirenka ne po 30–40, o nedidelės grupelės po 5–10 žmonių. Neretai treneriai turi kitus pagrindinius darbus – dirba biuruose ar kažkur kitur, o zumba yra tiesiog jų hobis", – įspūdžiais dalijosi klaipėdietis.

Anot pašnekovo, zumba Amerikoje labai populiari, vis dėlto Europos šalyse jo rengiamos masterklasės pritraukia daugiau dalyvių.

"Kita vertus, jei amerikiečiui reikia važiuoti daugiau nei pusę valandos, jis dar labai gerai pagalvos, nes jam jau per toli. Apskritai nustebino tai, kad daug kur gyvenvietėse net nėra takelių, visi keliauja tik automobiliais. Jei norėtum pabėgioti ar pasivažinėti dviračiu, jau sudėtinga. Jie ir patys pripažino, kad visur keliauja mašinomis. Pavyzdžiui, nuvažiuoja iki sporto klubo, kad ten galėtų paeiti ant bėgimo takelio", – pasakojo klaipėdietis.

Anot Dovydo, neabejotinai Amerikoje, kaip ir Lietuvoje ar daugelyje kitų šalių, dirba įvairių kategorijų zumbos treneriai.

Antai prieš trejus metus JAV lankęsis klaipėdietis dalyvavo labai aukšto lygio zumbos konferencijoje, kurioje sėmėsi naujų žinių iš pripažintų ir patyrusių instruktorių.

Stebuklų neišvydo

Pats Dovydas šiemet švenčia pirmąjį savo dabartinės veiklos jubiliejų – atestuotu zumbos instruktoriumi buvęs Klaipėdos universiteto sportinių šokių ansamblio "Žuvėdra" šokėjas tapo prieš penkerius metus.

Su zumba Dovydas susipažino uostamiesčio sporto klube "Apelsinas", kuriame dairėsi patalpų savo šokių pamokoms, o netrukus ir pats sulaukė pasiūlymo išbandyti zumbos trenerio amatą.

"Iš pradžių buvau "nelegalas", – prisiminęs pradžių pradžią šmaikštavo pašnekovas. – Mokiausi pats, po kurio laiko skridau į Airiją, kur vieną po kitos išsilaikiau "Basic1" ir "Basic2" kvalifikacijas, o po to pradėjau daug važinėtis, semtis žinių."

Pasaulinės zumbos federacijos ZIN narys iki šiol nepaliauja tobulintis įvairiuose tarptautiniuose seminaruose.

Šiuo metu ne tik Klaipėdoje, bet ir Gargžduose, Priekulėje bei Tauragėje zumbos treneriu dirbantis Dovydas dalijasi ir ilgamete sportinių šokių patirtimi – veda solo latino užsiėmimus.

Visada norisi grįžti ten, kur gali kalbėti sava kalba, kur nėra kultūrinių skirtumų, kur jautiesi pilnateisis žmogus.

Ar viešėdamas Amerikoje lietuvis nesulaukė gundančių darbo pasiūlymų, karjeros galimybių?

"Lankiausi ten jau ne pirmą kartą, tad gal todėl ir didelių stebuklų, kažko ypač nuostabaus nepamačiau. Be to, bendraudamas su žmonėmis iš karto pasakau, kad kitoje šalyje gyventi nenorėčiau. Kaip bebūtų, man geriausia Lietuvoje. Juo labiau kad aš ir taip labai daug keliauju. Visada norisi grįžti ten, kur gali kalbėti sava kalba, kur nėra kultūrinių skirtumų, kur jautiesi pilnateisis žmogus. Žinoma, niekada nesakau niekada, nes nežinau, kaip viskas gali pasisukti. Gal vieną dieną tiesiog būsi priverstas kažką keisti", – svarstė pašnekovas.