KLAIPĖDOS MERO JAUNESNYSIS BROLIS – STEBINANTI ASMENYBĖ

Klaipėdietis Kęstutis Grubliauskas – uostamiesčio mero Vytauto Grubliausko jaunesnysis brolis. Laisvalaikiu rašyti knygas yra šio tolimųjų reisų vairuotojo hobis. Su filologija iki tol nieko bendro neturėjusio Kęstučio tekstai stebina raštingumu ir sodriu humoro jausmu.

Klaipėdietis Kęstutis Grubliauskas – uostamiesčio mero Vytauto Grubliausko jaunesnysis brolis. Laisvalaikiu rašyti knygas yra šio tolimųjų reisų vairuotojo hobis. Su filologija iki tol nieko bendro neturėjusio Kęstučio tekstai stebina raštingumu ir sodriu humoro jausmu.

Svajonių išsipildymas

Kaip pats teigia, iš visos giminės Kęstutis bene vienintelis rašo knygas. Pirmąsias parašė dar mokykloje, bet keletą prirašytų pusstorių sąsiuvinių tik sąlygiškai galima vadinti knygomis.

Tačiau šiuo metu 52 metų klaipėdietis jau užbaigė fantastinę knygą ir rašo detektyvą.

K.Grubliauskas pasakojo, jog kai baigė vidurinę, turėjo surašyti ant lapo savo svajones. Po keliolikos metų buvusi Kęstučio klasės auklėtoja atnešė tuos lapus į klasės susitikimą.

"Viena svajonė buvo, kad klasės draugė taptų mano žmona. Tai įvyko po trejų metų. Ir dar svajojau, jog kada nors išspausdintų mano knygą. Jos išsipildymo teko laukti daugiau nei 30 metų. Knygos, tiesa, neišspausdino, bet internete tie apsakymai jau pasirodė, tai vis į viešumą išėjo", – teigė K.Grubliauskas.

Pasiteiravus, kodėl po vidurinės jis nepasirinko filologo specialybės, Kęstutis neslėpė, kad mokykloje mokėsi "valdiškai", todėl vėliau baigė vairuotojų kursus ir pradėjo dirbti.

"Auklėtojas buvo pažadėjęs parašyti tokią charakteristiką, kad manęs net į kalėjimą nepriimtų. Nesutarėme", – prisipažino K.Grubliauskas.

Liepė lygiuotis į vyresnėlį

Kęstutis teigė, kad mokykloje jam nuolat priekaištavo dėl prasto elgesio ir vis rodė į pavyzdingą vyresnįjį brolį Vytautą. K.Grubliauskas visus mažų dienų nuotykius su sodria humoro doze išklojo apybraižoje "Vaikystė".

"Nebuvau skundikas, bet vieną kartą, neiškentęs patyčių, pasiskundžiau broliui. Jis buvo vyresnis ir žinojo, kas yra pionierių draugystės laužas. Meistriškai sukrovė jį prie negero kaimyno durų, o aš drąsiai padegiau. Och, kaip visi išsigando, kad net barti ir Tėveliui pasiskųsti nedrįso", – pasakojama K.Grubliausko apybraižoje.

"Šią savaitę vėl buvo paskirtas namų areštas, be teisės net iki parduotuvės nueiti, bet ne dėl Spinozos gudrybių. Pirmadienį atbėgo Gaidelio babūnė ir atsinešė kibirą kraujo. Sakė, kad tai iš jos anūko nosies, į kurią aš užvažiavau, kai lindo prie mano Natalijos.

– Nesąmonė, – surikau, – tas tavo Gaidelis – vieni kaulai ir kulė, o kraujo atnešei kaip iš dramblio nosies.

Tada sužinojau, kad ir Mamytė turi kietą ranką." ("Vaikystė")

"Prisiminiau, kaip su Juriku mokėme kačiuką lipti į tą stulpą. Kvailas kicius buvo, todėl nežinojo, jog privalo laipioti ne tik medžiais, bet ir stulpais. Jam pasisekė, kad mano Tėvelis buvo namie. Išgirdęs jau nebekatinišką kniaukimą, išbėgo vilkėdamas vien šeimyniniais ir išgelbėjo vargšą gyvūnėlį. Pabandyk dabar su tokia namine uniforma išbėgti! Išveš." ("Vaikystė")

Tėvelio auklėjimas

"Mes su broliu buvome pasiutę, bet niekada neperžengdavome tos neleistinos ribos, kur jau prasideda kriminalai. Mus tėvas labai griežtai auklėjo, jautėme jo ranką", – dienraščiui pripažino Kęstutis.

K.Grubliauskas rašė: "Mano Tėvelis teisingai mąstė sakydamas: "dvejetas nepuošia proletariato veido, bet jo ir nedarko, tačiau pastabos, gaunamos už tingėjimą ar blogą elgesį, tai kirmėlės, kurios graužia valstybę ir visuomenę iš vidaus". Jis tvirtai su tuo kovojo tais laikais įprastais metodais. Dabar už tokį auklėjimą iš kalėjimo neišlįstų. (...) Kaip šiais laikais lengva tapti Pavelu Morozovu. Gavai per auklėjimui skirtą vietą, pasiskundei ir išveda tėvą kaip valstybės priešą. Aš nebuvau P.Morozovas, nes labai mylėjau savo Tėvelį ir aukojau savo minkštą vietą, leisdamas jam kurti šviesią ateitį. Skaudėdavo, bet visada už reikalą. Niekada negavau vien tik tam, kad gaučiau, dėl to ir nenuėjau kai kurių savo draugų vingiuotais keliais."

Senamiesčio karai

Apybraižoje "Vaikystė" K.Grubliauskas prisimena įspūdingą Klaipėdos senamiesčio jaunuolių "mūšį". Teigiama, kad "tai buvo tikras, tikrų vyrų karas, net eismas sustojo. Mamos nedrįso lįsti į vidurį, tik nuošaliai atsistojusios bandė pamatyti savo vaikus. Riksmai, grandinių skambesys, pagalių kaukšėjimai – viskas susiliejo į bendrą tikro mūšio gausmą."

Viską nutraukė milicija, kuri peštukus dar ilgai vaikėsi po senamiestį, kai kurie buvo sulaikyti. Tą vakarą vyresniojo brolio Vytauto teko laukti ilgai.

"Viskas nurimo, kaimynės sūnus parbėgo ir chemiko vyresnysis sugrįžo, net Dirvonas sugebėjo nuo milicininkų pabėgti, o brolio vis dar nebuvo. Mamytė nuėjo pas kaimyną, bet tas, kai visi išsilakstė, mano brolio nematė. Artėjo vidurnaktis, bet miegoti nėjome. Aš sėdėjau prie stalo, o Mamytė vis žvalgėsi pro langą. Tik po vidurnakčio tyliai prasidarė durys ir įsmuko brolis.

Galvojau, kad Mamytė barsis, bet ji verkdama apkabino jį ir ilgai negalėjo paleisti. Ašaros ir man pabiro. Stovėjome visi trys susikibę ir verkėme iš susijaudinimo ir džiaugsmo, kad grįžo gyvas. Mamytė tuoj padengė stalą ir ištraukė saldainių dėžę, kurią laikė paslėpus ypatingoms progoms. Tą vakarą Tėvelio nebuvo. Sėdėjome vieni ir nors buvo gerokai po vidurnakčio, manęs miegoti nevarė. Mamytė kartkartėmis nubraukdama ašarą tylomis klausėsi. Mano brolis pasakojo, kaip kam davė, kaip pats gavo, kaip nuo milicijos bėgo ir vis rodė mums nubrozdintus krumplius, prakirstą lūpą, kaktą. Net Šurkus, atidėjęs savo naktinius pasivaikščiojimus, murkdamas gulėjo ant Tėvelio kėdės. Nuvargęs, apsiblausęs nuo miego klausiausi brolio ir visai nepykau, kad jis suvalgė ir man skirtą dalį saldainių. Negaila buvo sužeistam broliui. Žiūrėjau į žaizdas, gražius jaunatviškus ūsiukus virš praskeltos lūpos ir tada pirmąkart supratau, kaip gera turėti tokį didelį, stiprų brolį. Brolį, gyvą grįžusį iš karo." ("Vaikystė")

Sovietinės Klaipėdos vaizdeliai

K.Grubliauskas neslepia, kad humoro jausmą veikiausiai paveldėjo iš tėčio, kuris irgi turėjo aštrų liežuvį.

Humoru trykšta ir K.Grubliausko apybraižos "Vaikystė" vaizdeliai. Aprašomi įvykiai ir asmenys yra tikri, kai kurie jų šiandien dar puikiai prisimena tą praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio Klaipėdą ir jos gyventojus.

"Sugalvojo plikių šeimyna valdišką rąstą iš remontuojamo namo pasiskolinti. Rąstas buvo sunkus, ilgas ir gulėjo aukštai palėpėje. Tėvelis sakė, kad pats Leninas per šeštadieninę talką tą rąstą nešė, o plikis Sieras užsimanė jį parsitempti į namus. Niekaip nesisekė išnešti, tai paėmė ir išstūmė per mažą palėpės langelį. Oi, kaip gražiai skrido. Laidus nutraukė ir praeiviui prieš nosį nukrito. Tas vargšelis visą savo baimę į kelnes suleido ir į ligoninę išvažiavo. Kaimynai kalbėjo, jie viską žinojo, kad tas praeivis ne paprastas buvo, o nusipelnęs ir priklausė tiems, kurie su Leninu prie rąsto stovėjo. Tą patį vakarą plikio pasiimti atėjo dėdės su antpečiais. Visas kiemas išėjo atsisveikinti. Tuo metu daug kas krosnis kūreno valdiškomis malkomis, bet įkliuvo jis vienas. Gobšumas pražudė."

Kęstutis nustebino Vytautą

Kęstučio kūrybiniai bandymai nustebino jo brolį Vytautą. Meras V.Grubliauskas su nerimu sukluso, apie ką gi rašo jo jaunylis. Ir pripažino, kad kai kuriuos jo darbus yra skaitęs, tačiau apybraižos "Vaikystė" – ne.

"Su įdomumu perskaitysiu, smalsu, kaip jaunesnysis brolis vertina vyresnįjį, ypač per tokią laiko retrospektyvą", – neslėpė V.Grubliauskas.

"Jis buvo mokyklos žvaigždė. (...) Kai jis tame dideliame krepšyje, į kuri ir aš tilpčiau, atsinešė vieną knygą, atbėgo pažiūrėti net "geležinė" direktorė. Gal būtų viskas ramiai praėję, bet kai jis pareiškė, kad išvyksta į Sopotą nugalėtojo laurų parsivežti, mokyklos direktorė labai išsigando ir iškvietė Tėvelį. Kaip visada atėjo Mamytė, bet Tėvelis vakare ilgam išmušė broliui norą keliauti po pasaulį." ("Vaikystė")

Kęstučio vyresnysis brolis tapo Klaipėdos meru, senamiesčio berniukų karai – seniai užmarštyje, tačiau kadaise neklaužada buvęs Grubliauskų jaunėlis viską priminė ir senąsias "nuodėmes" suguldė į savo kūrinį.

"Dabar mūsų atminimui toje krauju aplaistytoje aikštėje kiekvienais metais statoma miesto eglė. Jaučiu, kad miesto valdžioje yra kažkas iš senojo kiemo." ("Vaikystė")

Meilė iš mokyklinio suolo

Žmona Vitalija tapo pagrindine savo vyro Kęstučio kūrybinių bandymų kritike, ji skaito jo kūrinius, taiso klaidas, pasako, ką reikėtų patobulinti.

"Mes kartu pradėjome mokytis nuo devintos klasės. Labai gerai pamenu, kai ji pasakė, kad kvailesnio berno klasėje už Grubliauską nėra. Ne veltui sakoma, nespjauk į šulinį, teks pačiam gerti", – pastebėjo K.Grubliauskas.

Vitalija pasakojo, kad ją pačią nustebino vyro kūrybiniai gebėjimai, nes ilgus metus jis savo darbų niekam nerodė.

"Įdomiai rašo, nors vienas pirmųjų kūrinių buvo nuobodokas. Aš jam tą sakiau. Pamenu, pernai mums su dukra jis perskaitė apsakymą "Išprotėjusi stiprybė". Apsiverkėme, nes kūrinys parašytas apie mums artimą žmogų ir jo tragišką lemtį. Kai paklausėme, iš kur jis tai gavo. Sako, atsisėdau ir parašiau", – pasakojo Vitalija Grubliauskienė.

K.Grubliauskas, pripažino, jog į kūrybines mintis žmona nesikiša, bet pareiškia savo nuomonę, ir ji jam esanti svarbi.

"Rašau, kartais net naktimis, kai plaukiu keltu ar laukiu krovinio. Mūza yra mūza. Ateina kada nori, o jei išvarysi, kitą kartą gali nebeateiti", – juokavo Kęstutis.