Klientas - kvailio vietoje

Jau seniai į praeitį nuėjo tie laikai, kai prie barų išsirikiuodavo ilgos eilės, nes jų mieste buvo vienas kitas, o parduotuvėse nebuvo ko pirkti.

Jau daugelis nebesuprastų Ramūno Klimo apsakymo „Kiečius, mėnulio šviesa ir Portveinas po rublį dvi“, kurio herojai, norėdami užsidirbti pagirioms, pardavinėdavo eiles prie barų. Jie kantriai atstovėdavo eilę, o paskui atėjusiam į jos galą klientui siūlydavo išsipirkti vietą priekyje. Užsidirbę keletą rublių du alkoholikai Kiečius ir Portveinas po rublį dvi gesindavo pagirių karštį alumi.

Šiais laikais barų - nors vežimu vežk, o parduotuvėse nuo prekių lūžta lentynos. Suprantama, kad klientai nori geresnių paslaugų.

Kai kuriuose miesto baruose ne visada galima rasti tuščių staliukų, ten - klientų antplūdis. O šalia, atrodo, dar geresnė kavinė - tuščia.

Kartais galima pamanyti, kad kai kurių viešojo maitinimo užeigų šeimininkams rūpi tik pelnas, o kaip aptarnaujami klientai, paliekama rūpintis pusvelčiui samdomiems padavėjams.

Klaipėdoje galima nustėrti, kai padavėjas riebaluotais plaukais, pritukusiomis panagėmis atneša patiekalus, sukišęs pirštus į lėkštę.

Dešimt minučių prieš uždarant kavinę padavėjos pradeda demonstratyviai kelti ant stalų kėdes, ruošti patalpas valymui. Užgesina šviesą, kad klientai greičiau dingtų iš baro, neužsibūtų nė sekundės po darbo laiko.

Jau anekdotai sklando po miestą, kai kavinėse vietoje barščių atneša sulčių.

Į kai kuriuos prestižinėse vietose esančius miesto barus neįmanoma užsukti, nes jie dvokia virtuvės ir tualetų kvapais. Tualetuose, atlikus gamtinius reikalus, bakeliuose nėra vandens.

Į pavakarę kavinių išviečių grindys skendi šlapime, iš šiukšliadėžių virsta panaudotas tualetinis popierius.

Kartais prestižiniai restoranai sugalvoja būdų, kaip palupikauti iš klientų. Nors salė pustuštė, tačiau geriausi stalai - rezervuoti.

Jei stalo neužsisakę klientai nori atsisėsti prie rezervuoto staliuko, tai turi barui sumokėti 100 litų. Už šią sumą baras patiekia gėrimų ir valgių. Jei kompanija neprageria visos šimtinės, likutį pasisavina baras.

Prekybos centrai vėl pratina pirkėjus prie eilių. Per patį karštymetį - pietų pertrauką ir po 17 valandos, kai daugelis grįžta iš darbo, veikia vos keletas kasų. Ir dažniausiai aptarnauja mokinės, kurios nežino nei prekių kainų, jei jos nefasuotos, nei turi grąžos.

Nors ventiliacija įrengta, tačiau prie kasų neveikia. Matyt, savininkai taupo elektrą. Atstovėjęs eilę per karščius - nors eik ir iki glaudžių išsigręžk prakaitu persisunkusius rūbus.

Visa tai, atrodo, smulkmenos, palyginti su Didžiosios Klaipėdos idėja. Tačiau norėtųsi, kad greičiau išauštų diena, kai uostamiesčio paslaugų sfera dirbs klientams, o ne atvirkščiai.