KONFLIKTAS PRIE VANDENS TELKINIO: ŽVEJOTI GALI, EITI – NE

Klaipėdiečiai žvejai, mėginę praleisti naktį prie Laukžemių tvenkinio, buvo išprašyti nuo kranto. Konfliktas kilo prie vandens telkinio, kuris išnuomotas Klaipėdos rajono žvejų asociacijai. Žvejai, net ir turėdami leidimus žvejybai, pasirodo, negali kelti kojos ant kranto, jei žemės savininkas prieštarauja, nors pats tvenkinys ir yra viešai prieinamas.

Kelyje – akmenų barikados

Nors įstatymai draudžia tverti tvoras šalia vandens telkinių ir jie turi būti pasiekiami visuomenei, vis tik nėra aišku, kokių tvarkų reikia laikytis, kai vandens telkinys yra laisvai pasiekiamas visuomenei, o žemės krantas – privatus.

Klaipėdiečiai žvejams skirtoje feisbuko paskyroje Klaipėdos rajono žvejų asociacijos klausė, kaip jiems elgtis.

Vyrai tikino, kad prie Laukžemių tvenkinio nėra daug galimybių privažiuoti automobiliais, kad būtų galima išsikrauti žvejybinę įrangą.

Iš tiesų, dalis keliukų yra užtverti akmenimis, o vietos bendruomenė, aplinkosaugininkai bei paveldosaugininkai kovoja su chuliganiškai besielgiančiais keturračių mėgėjais, kurie ratais laigo po šalia esantį Eketės piliakalnį.

Tad radę keliukų, vyrai pasuko vandens link, ieškodami kranto proskynos.

„Galime ar negalime mes žvejoti tvenkinyje? Ant kranto sutikta moteris tikino, kad ji yra žemės savininkė ir šiuo metu laukia atvykstančių poilsiautojų. Liepė mums nešdintis“, – pasakojo vyrai.

Operacija: Klaipėdos rajono žvejų asociacijos vyrai 2016 metais rankomis kėlė į specialų transportą Laukžemių tvenkinio įspūdingas žuvis ir išvežė jas į Malūno tvenkinį. Žvejai skaičiavo, kad visos šios žuvys vertos 10 mln. eurų. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Žvejai – ne turistai

Užvirus žvejų diskusijoms apie žvejybos tvarkas ir teises, į pokalbį įsijungė Tomas Navalinskas, kuris yra Klaipėdos rajono žvejų asociacijos valdybos narys.

„Mes esame atsakingi už visa tai, kas vyksta vandens telkinyje. Bet tai, kas vyksta kranto juostoje – jau nėra mūsų atsakomybė. Situacija tokia, kad privatiems asmenims priklauso žemės sklypas, kuris prieina prie vandens ribos“, – kalbėjo T.Navalinskas.

Vyras tikino, kad penkių metrų atstumu iki vandens net privačių žemių savininkai negali drausti žmonėms eiti pakrante.

„Jie negali tverti tvorų, negali uždrausti vaikščioti ir žvejoti, bet turistauti jie gali drausti“, – tikino T.Navalinskas.

Jis pastebėjo, kad žvejyba su meškere rankoje nėra turistavimas, tačiau jei vyrai ant kranto susikrauna palapines, šašlykines ir kitą įrangą, panašu, kad žemės savininko sutikimo vis dėlto reikia.

„Susidaro tokia keista situacija – stovyklauti negali, o žvejoti gali. Net ir nuo vėjo sauganti žvejybinė palapinė, kurią naudoja karpininkai, jau žemės savininkui gali sukelti klausimų“, – akcentavo T.Navalinskas.

Žvejyba yra nedraudžiama. Žmogus gali žvejoti, bet negali vaikščioti svetimais daržais. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Gena visus nuo kranto

Klaipėdos rajono žvejų asociacija įdėjo daug pastangų, kad Laukžemių tvenkinys atgytų.

Prieš prasidedant avarinės būklės patvankos įrenginių rekonstrukcijai, vyrai rankomis iškėlė tonas žuvų ir išgabeno į kitą telkinį.

Išnuomojus tvenkinį asociacijai, vyrai kasmet įžuvina Laukžemių tvenkinį, o tam reikia nemažų investicijų.

„Mes stengiamės, kad šis vandens telkinys atgytų. Su visais kitais žemių savininkais mes esame sutarę – mainais už galimybę žvejoti, pažadėjome, kad penki metrai nuo vandens ribos visuomet bus švarūs. Visas ruožas šienaujamas ir prižiūrimas. Krantas skirtas tvarkingiems žvejams, ne išgertuvių ir krikštynų mėgėjams. Pats telkinys skirtas žvejybai“, – pasakojo vyras.

T.Navalinskas pripažino, kad tik su viena kaimyne sunkiai pavyksta susitarti.

„Nuotaikos žmogus. Ji penkiolika metų gainioja visus nuo kranto, kad tik niekas nežvejotų. Privažiuojamuosius keliukus perkasinėja, tveriasi juos kaip tik išmano. Bet telkinį juk mes prižiūrime, įžuviname jį mes“, – stebėjosi T.Navalinskas.

Taiką lemia pinigai?

Vis dėlto išvydusi, kad šalia uostamiesčio esantis tvenkinys tampa rimtu traukos objektu, gyventoja kreipėsi į žvejus su savo siūlymu.

„Žemė yra jos, o vanduo – mūsų. Ji jau norėtų nuomoti žvejams valtis. Gyvenime taip nutinka, kad lazda turi du galus. Man atrodo, kad taikiu būdu visuomet galima daugiau pasiekti. Nežinau, ar šį siūlymą priims valdyba, artimiausio posėdžio metu mes svarstysime šį klausimą. Iš pradžių aršiai kovojus su žvejais, vėliau, matyt, jai šovė mintis, kad tai puiki galimybė pasipelnyti“, – nuomonę išsakė T.Navalinskas.

Žvejyba yra nedraudžiama. Žmogus gali žvejoti, bet negali vaikščioti svetimais daržais.

Žvejų asociacijos narys svarstė, kad privačių žemių savininkai tik išloštų, jei pakrantėje įrengtų stovyklavietes ir jas kartu su poilsiavimui skirta įranga nuomotų.

„Toje vietoje nėra jokios infrastruktūros, kokia prasmė laikyti apžėlusias pakrantes? Gal geriau įžvelgti kokią nors perspektyvą. Tokios teritorijos daugiau niekam nepritaikysi, ji tik šeimininkų principų pagrindas“, – pastebėjo vyras.

Plane – licencijuotas telkinys

Klaipėdos rajono žvejų asociacija siekia, kad dar šių metų rudenį Laukžemių tvenkinys taptų licencijuotu telkiniu.

„Mes norėtume, kad atvažiavę žmonės galėtų sugauti savo svajonių žuvį. Tvenkinys turi traukti žvejus, net ir profesionalus, nors ir šiuo metu vyksta daug žvejybos varžybų. Asociacijos tikslas – šį tvenkinį paversti žuvų Eldoradu. Jis turi būti pilnas žuvų. Tačiau teks laikytis taisyklės – pagavai, paleisk. Tam, kad tvenkinys nebūtų beprotiškai išgaudomas. Asociacija įsipareigojusi jį įžuvinti. O tai kainuoja labai daug“, – neslėpė T.Navalinskas.

Vyras priminė, kad lynai kilogramo svorį pasiekia per septynerius metus.

„Tvenkinį per mėnesį aplanko apie tūkstantis žvejų. Jei kiekvienas išsineš po tris žuvis, per mėnesį tvenkinyje neliks trijų tūkstančių. Tai yra labai daug. Per sezoną išgaudoma daugiau, nei įžuvinama. Dėl to sustiprinome kontrolę, kad nebūtų brakonieriaujama“, – tikino vyras.

Ginčas dėl teisių

Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkė Diana Šeirienė tikino, kad inspekcija sulaukė veikiausiai tos pačios privačių žemių savininkės klausimų.

Teiraujamasi, kaip jai apsaugoti savo nuosavybę.

„Moteris klausė, kokios tvarkos gina jos teises. Manyčiau, kad kalbant apie stovyklavimą, vis tik reikėtų žemės savininko sutikimo. Žvejyba yra nedraudžiama. Žmogus gali žvejoti, bet negali vaikščioti svetimais daržais. Jei vykdoma veikla, tai jau ne ėjimas pakrante. Situacija sudėtinga – konfliktai labai greitai gali kilti“, – svarstė D.Šeirienė.

Inspekcijos viršininkė pastebėjo, kad geriausiai situaciją išspręstų taikus pokalbis.

„Sutarimą galima rasti. Tačiau privati nuosavybė – šventa. Vienas gali leisti žvejoti, o kitas gali drausti“, – pastebėjo specialistė.

D.Šeirienės manymu, žvejams nederėtų patiems minti takus svetimoje teritorijoje.

„Inspekcijai gyventoja skundėsi, kad žvejai patys nusitiesia takus. Nekviestas niekas neturėtų vaikštinėti svetimoje teritorijoje. Aš nežinau, kokiu būdu privačios žemės buvo suformuotos iki pat vandens linijos. Bet jau taip nutiko. Nelabai ką galime pakeisti. Tema – visiems skaudanti. Bet privačios teisės turi būti gerbiamos. Bėda ta, kad lietuviui leidus privažiuoti 100 metrų iki kokios nors ribos, jis būtinai nuvažiuos 130 metrų. Žmogus visada nori daugiau“, – akcentavo D.Šeirienė.

Laukžemių tvenkinys, priklausantis Klaipėdos rajono savivaldybei, kuri užtvankos remontui investavo 257 tūkst. eurų, yra išnuomotas žvejų asociacijai.