Konsultantė Vanagė – apie motyvaciją, laimę ir santykius darbe Pereiti į pagrindinį turinį

Konsultantė Vanagė – apie motyvaciją, laimę ir santykius darbe

2026-11-17 16:08 kauno.diena.lt inf.

Rudenį, kai sunku net išlipti iš lovos, ji pataria pradėti nuo mažų dalykų ir klausimo, dėl ko keliamės. Kalbėjomės, kodėl dirbančio žmogaus laimė susijusi su santykiais su kolegomis ir vadovu, kodėl didžiausia klaida – galvoti, kad dirbi kam nors kitam, ir kodėl organizacijos kultūra yra dirva, kurioje auga rezultatai.

Pridėti kaip pageidaujamą šaltinį
Viešnia: „Kauno dienos“ studijoje – psichologijos ir organizacijų ugdymo ekspertė, konsultantė R. Vanagė.
Viešnia: „Kauno dienos“ studijoje – psichologijos ir organizacijų ugdymo ekspertė, konsultantė R. Vanagė. / Laidos stop kadras

– Ką daryti, kai ateina ruduo, atrodo, kad pasaulis sustoja, o pačiam nesinori net išlipti iš lovos? 

– Pradėkime nuo klausimo: kodėl turėčiau išlipti iš lovos? Čia ir atsiranda raktinis žodis – prasmė. Reikia energijos, o to pasiekti galima paprastais būdais: padaryti mankštą, paklausyti muzikos, įkvėpti kavos aromato. 

– Atlyginimas – 1 200 eurų, atmosfera darbe prasta. Kas gali motyvuoti eiti į darbą? 

– Noras būti svarbiam ir priklausyti bendruomenei. Ilgiausiai trunkantis Harvardo tyrimas rodo, kad vienas iš ilgaamžiškumo, psichikos ir fizinės sveikatos rodiklių yra ryšiai. Net jeigu kolegos – tokie patys dejuojantys vargšeliai, tai vis tiek tavo bendruomenė. Pilką dieną reikia rasti savo žemuogę: tai gali būti skani kava, žmogus, su kuriuo smagu pasikalbėti. Pinigų reikia, kad išgyventum, bet kitas žingsnis – gyventi gerai. 

– Ar sutinkate, kad dažnai turime motyvuoti patys save? 

– Motyvacija būna vidinė ir išorinė. Išorinė – ne tik tai, kas apčiuopiama, bet ir santykis su vadovu, kolegomis, aplinka. Mes tą santykių svarbą taip nuvertinome, kad atrodo: jeigu gaunu 1 200 eurų, negaliu būti laimingas. 

– Ar Jums neatrodo, kad tuos ryšius šiuo metu labai kapojame? Viešojoje erdvėje esame irzlūs, kategoriški, nepriimame kito nuomonės.

 – Socialiniuose tinkluose – ne ryšiai, o savęs pozicionavimas. Juose visi atrodo laimingi, nors iš tikrųjų ten daug netikrumo: skelbiame tik tas nuotraukas, kuriose šypsomės. Pasižiūri į tuos laimingus žmones ir pasijunti nelaimingas. Tai gali prisidėti ir prie perdegimo, depresijos. 

– Ar gyvai bendraudami irgi nesame atsargūs? Politinės pažiūros, požiūris į karą mus skaido. Gal saugiau nieko nesakyti ir kalbėti tik apie orą? 

– Jeigu noriu tik išgyventi, geriau apskritai nekalbėti: pavalgyti, užsidirbti tuos 1 200 eurų, niekur neiti. Taip tikrai lengviau, nei sakyti savo nuomonę ir už ją kovoti. Tačiau, norint gyventi gerai ir prasmingai, reikia būti savimi. Užsidarome saugumo dėžutėje, o paskui burbame, kad esame nesaugūs, nes bet koks savęs apribojimas atima laisvę.

– Tačiau būti visiškai laisvam reiškiant nuomonę vargu ar įmanoma. Juk ir Jūs ne visiems rėžiate tiesą į akis. 

– Manau, kad vienos tiesos nėra. Nėra Jūsų ar mano tiesos – kas man tiesa, Jums gali būti netiesa. Tiesa yra tai, dėl ko susitarsime, ji gimsta bendrystėje. 

– Kad tą tiesą suvoktume ir galėtume apie ją diskutuoti, reikia ir emocinio intelekto. 

– Nedrįsčiau sakyti, kad pagrindas – emocinis intelektas. Pagrindas – bendri tikslai: visi nori būti laimingi. Tada klausiame, kaip galime vienas kitam padėti. Išgyventi galiu ir vienas, bet kad gyvenčiau gerai, man reikia bendrystės. Emocinis intelektas svarbus, bet ne mažiau svarbus ir gebėjimas logiškai mąstyti. Abu šie dalykai vienodai reikšmingi. 

– Ar žmonėms jaustis laimingiems netrukdo požiūris, kad jie dirba kam nors kitam, o ne sau? 

– Didžiausia klaida – galvoti, kad dirbi kam nors kitam. Dvidešimt metų dirbau kitiems, dvylika – sau, bet visada dirbau kaip sau. Daug kas priklauso nuo vadovų: jie turi pasirūpinti, kad kiekvienas jaustųsi svarbus. Kaip gera, kai viešbutyje valytoja nusišypso ir palinki geros dienos. Tada supranti, kad vadovai jai yra paaiškinę: ji ne tik keičia patalynę, bet ir kuria svečio nuotaiką. Deja, per 30 karjeros metų mačiau daug žmonių, galvojančių, kad vadovas jų vis tiek nepastebės. Vadovai stebisi: „Kiek čia galima girti? Du kartus per metus apdovanojame geriausius.“ Tačiau esmė – ne du kartai per metus, o nuolatinis dėmesys žmogui. Tiems, kuriems svarbiausia rezultatas, sakau: rezultatas visada yra pasekmė to, kaip jaučiasi žmonės. 

– Jeigu įmonė stabili ir nebankrutuoja, rezultatas jau pasiektas? 

– Rezultatas – tai nuolatinis pokytis. Kiekvieną dieną turiu būti geresnis nei vakar, nes neaugantis medis pradeda džiūti. Svarbi ir pusiausvyra tarp davimo ir ėmimo: negali tik imti, net tų 1 200 eurų. Žmogus jaučiasi vertingas tik tiek, kiek vertės sukuria aplinkai ir kiek grįžtamojo ryšio sulaukia iš artimųjų, vadovo, kolegų. 

– Kaip šiuos ryšius išlaikyti dirbant nuotoliu, kai bendraujama tik per programėles? 

– Dėl nuotolinio darbo viskas gerai, pati daug mokymų vedu nuotoliu. Bendraudamas internetu kartais žmogų matai net geriau – gali įsižiūrėti į jo mimiką. Yra virtualiųjų kambarių, interaktyvių užduočių, padedančių palaikyti gyvą bendravimą. Svarbiausia – norėti matyti žmogų, o ne vien rezultatą už jo. 

– Kaip vyksta Jūsų darbas su vadovais ir kiek naudos jis duoda? 

– Tai nelengva pamatuoti. Jeigu po mokymų žmonės išeina bent su viena idėja ar noru pamatyti kito žmogaus potencialą, dedu sau pliusą. Turime daug nuostatų: su tuo neverta kalbėti, tam šimtą kartų sakyk – nieko nepakeisi. Apsistatome nuostatomis. Ką aš darau? Valau dulkes nuo apsinešusių nuostatų. Valdo Adamkaus 100-mečio jubiliejuje nuskambėjo nuostabus sakinys: „Ačiū, kad leidžiate būti vienam iš jūsų.“ Norėčiau, kad ir mūsų lyderiai taip gerbtų kiekvieną žmogų, be takoskyros tarp „mes“ ir „jie“. 

– Tačiau tikriausiai susiduriate su vadovais, ypač savininkais, manančiais, kad visi jiems turi būti dėkingi už sukurtą verslą? 

– Taip: „Naują automobilį daviau – ko jam dar reikia?“ Tačiau, duodant automobilį ar premiją, svarbu pasakyti, už ką, kad darbuotojas žinotų, jog tai užsitarnavo pats. Svarbiausia – kartoti: tyrimai rodo, kad, norint, jog žmogus išgirstų svarbią žinią, ją reikia pakartoti iki septynių kartų. Kartoti reikia ir sau: jeigu ryte sunku išlipti iš lovos, klausk savęs, dėl ko eini į darbą, kodėl nori būti pilietis, priklausyti bendruomenei. 

– Paminėjote pilietiškumą. Dažnai girdime, kaip Lietuva tapatinama su politikais ir menkinama. Savo namuose ant grindų nespjaudome, tai kodėl spjaudome ant savo šalies? 

– Žmogus, turintis aukštą savivertę, neturi tikslo žeminti kitų. Kai pati noriu ką nors užsipulti, suprantu, kad mano savivertė smuko. Stephenas Covey, tyrinėjęs sėkmės lydimų žmonių įpročius, pirmąjį efektyvių žmonių įprotį apibūdino taip: nekalbėk apie tai, ko negali pakeisti, ir sutelk dėmesį ten, kur gali ką nors pakeisti. Užuot kritikavę politikus, susitvarkykime aplinką prie savo namų. Savivertė auga, kai ką nors pakeičiame, o ne tik kalbame. 

– Šiais laikais yra daugybė koučerių, gyvenimo mokytojų. Kaip atskirti kompetentingą konsultantą nuo norinčio lengvai užsidirbti? 

– Reikia išbandyti. Tie, kuriems tikrai rūpi, daug ką daro nemokamai, juos galima pamatyti konferencijose. Daugelis konsultantų pirmą susitikimą rengia nemokamai: pasikalbame ir pažiūrime, ar tinkame vieni kitiems. Juk negali eiti į kelionę su nepažįstamu žmogumi, o augimas – tai kelionė. 

– Kaip keičiasi Lietuvos verslo požiūris į konsultantus? 

– Džiugina, kad vis daugiau organizacijų pradeda mokytis: auginami vidiniai treneriai, vadovas tampa lyderiu, o pagrindinė jo atsakomybė – auginti žmones. Vis dėlto reikia ir išorės žvilgsnio, nes savame krašte pranašu nebūsi, tad konsultantų paslaugų poreikis išlieka stabilus. 

– Kokią įtaką organizacijos veiklos rezultatams turi jos vidinė kultūra?

 – Tai kaip dirva ir sėkla: prastoje dirvoje ir geriausia sėkla augs vargingai. Kultūra ir yra ta dirva. Galime turėti puikią strategiją ir reikalingą produktą, bet jeigu žmonės nebus motyvuoti, nesijaus saugūs, sėkmės nebus.

– Jūs ir esate ta sodininkė, kuri pataria, kaip išpurenti dirvą? 

– Taip. Skirtingoms sėkloms reikia skirtingos dirvos: vienam – daugiau kontrolės, kitam – paglostymo. Vadovas vis labiau tampa psichologu. Ateina nauja karta, ir vadovai baiminasi, kad su jaunimu neįmanoma susikalbėti. Įmanoma – tik reikia kalbėtis.

Straipsnis užsakytas

Daugiau naujienų