Kyšis - valdiška kėdė

Lietuvoje vieši nauja korupcijos forma - valdiška kėdė.

Ministrai, apskričių viršininkai, savivaldybių vadai be skrupulų dalija postus savo partijos draugams, artimiesiems ir giminėms.

Nebereikia sukti galvos dėl specialistų - savas už visus geresnis.

Dėl saviškio nereikia abejoti, jei kas nors juo ir skųsis.

Blogiau, jei saviškis tiek atsibos lankytojams, kad papuls į pirmuosius spaudos puslapius.

Kuo daugiau pavyks saviškių įtaisyti į postą, tuo labiau būsi kotiruojamas partijoje.

O per rinkimus gali tikėtis aukštesnės vietos sąraše.

Valdiška kėdė apipilta tokiomis privilegijomis, kurių net radikaliausia profesinė sąjunga nesusapnuotų.

Atlyginimų koeficientai nustatyti iš lubų.

Skirtumas tarp galimos mažiausios ir didžiausios algos - kaip tarp kalno ir prarajos.

Pavyzdžiui, miesto koncertų salės direktoriui, kurio alga nėra didelė, galima nustatyti 1 000 litų arba beveik dvigubai didesnį - 1 900 litų atlyginimą.

Dar galima darbo užmokestį apkaišyti visokiais priedais.

Nuo vadovo malonės priklauso, kiek mokėti už darbą.

Vienam galima skirti tarnybinę mašiną, dideles kompensacijas už mobilaus ryšio telefoninius pokalbius ir dažnas komandiruotes į egzotiškas šalis.

O kitam, kuris užėmęs reikalingą partijai kėdę, - špygą taukuotą ir atostogas žiemą. Nes nemėgsta prakaituotų moterų ir šilto alaus.

Ar ne todėl, kad valdiškų kėdžių dalijimas virto kyšininkavimo forma, yra sunku ką nors išspręsti valdžios rūmuose.

Žmonės nesulaukia atsakymo po pusmetį.

O jei ir gauna raštą, tai jis dažniausiai apie batus, nors klausta buvo apie ratus.

Ir parašytas tokia nežmoniška kalba, kad ir advokatams uždarbio būtų.

Žmonėms tenka mokėti advokatams pinigus, kad jie iš valdžios gautą žinią išverstų į gimtąją kalbą.

Skirti postą, kad ir kvailiui, bet tik savam - visų pabuvusių valdžioje partijų nuodėmė.

Bet pandemijos mastą šis reiškinys įgavo, kai valdžią svetur užsakytos politinės reklamos akcijomis nusipirko Darbo partija.