LIETUVOS SIELA KLAIPĖDOJE

Vasario 16-ąją pakilius jausmus išgyvenantys klaipėdiečiai galėtų šią progą minėti padėdami gėlių ant Klaipėdos sukilimo sumanytojo ir miesto gubernatoriaus Jono Žiliaus-Jonylos kapo. Nepelnytai pamiršta asmenybė verta ne mažesnio miestiečių dėmesio nei vilniečių reiškiamos pagarbos sulaukiantys Lietuvos valstybingumo patriarchai.

Vasario 16-ąją pakilius jausmus išgyvenantys klaipėdiečiai galėtų šią progą minėti padėdami gėlių ant Klaipėdos sukilimo sumanytojo ir miesto gubernatoriaus Jono Žiliaus-Jonylos kapo. Nepelnytai pamiršta asmenybė verta ne mažesnio miestiečių dėmesio nei vilniečių reiškiamos pagarbos sulaukiantys Lietuvos valstybingumo patriarchai.

Ieško naujų tradicijų

Kasmet ruošiantis Vasario 16-osios paminėjimui miesto galvos ir kultūra besirūpinantys asmenys suka galvas, kokiais renginiais pradžiuginti klaipėdiečius. Bandoma tęsti tradicijas arba kurti naujas.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė įsitikinusi, kad Kopgalio kapinaitėse palaidoto J.Žiliaus kapas yra tikrai nepelnytai pamirštas.

Vasario 16-oji būtų ta proga, kai ant vieno pirmųjų Klaipėdos gubernatoriaus kapo būtų galima padėti gėlių ar uždegti žvakę.

"Vilniuje nuo seno gyvuoja tradicija lankyti Jono Basanavičiaus amžinojo poilsio vietą. Mes Klaipėdoje galime pradėti ką nors panašaus daryti persikeldami į Smiltynę. Nebūtinai visa miesto valdžia čia turi sugužėti, bet J.Žiliaus kapo aplankymas galėtų būti vienas šventinių akcentų prisimenant šią iškilią asmenybę, palaidotą mieste. Klaipėdoje kitų panašaus rango žmonių žinomų palaidojimo vietų neturime. Manau, tai būtų labai gražu, nes tokių šventinių akcentų trūksta, Klaipėda vis dar ieško savo švenčių", – teigė istorikė Z.Genienė.

Kopgalio kapinaitės daugelio žmonių labiau žinomos, kaip pirmojo nepriklausomos Lietuvos uosto kapitono Liudviko Stulpino amžino poilsio vieta.

J.Žiliaus kapą žymi kuklus, atverstą knygą primenantis antkapinis paminklas su vardu bei gimimo ir mirties datomis (1870–1932). Tai yra viskas, kas dabar primena šį Klaipėdai, kraštui bei visai Lietuvai daug nusipelniusį žmogų.

Atstovavo Lietuvos valdžiai

Trumpai pristatant šią asmenybę paprastai vardijama, kad jis buvo visuomenininkas, publicistas ir poetas, vertėjas, gamtotyrininkas, bankininkas, diplomatas, valstybės veikėjas.

Tik neseniai uostamiesčio universiteto istorikai prabilo apie tai, kad 1923-iųjų sukilimas Klaipėdoje iš tiesų buvo Lietuvos valstybės karinė ir politinė akcija, kuria prisijungtas Klaipėdos kraštas.

Šią temą tyrinėjantys specialistai teigia, kad pirmasis karinės operacijos idėją iškėlė ir ją aktyviai vystė būtent J.Žilius. Jis Klaipėdoje apsigyveno grįžęs iš JAV dar gerokai iki uostamiesčiui tampant Lietuvos dalimi.

Jonas Šlekys, prieš kelerius metus išleidęs monografiją apie J.Žilių, rado faktų, kurie leidžia spėti, kad šis veikėjas nusipirko Smiltynėje namą ir jame apsigyveno. Tačiau pasibaigus vasarojimo sezonui, jam teko rūpintis įteisinti savo buvimą kurortine laikytoje vietovėje.

Tai buvo viena, bet ne pati svarbiausia priežastis, kodėl 1922 metų pradžioje Lietuvos ministras pirmininkas Kazys Grinius pasirašė liudijimą, kad J.Žilius yra paskiriamas Lietuvos valdžios atstovu Klaipėdos kraštui. Jam buvo pavesta atstovauti Lietuvos valdžiai Klaipėdos krašte visuose valstybę liečiančiuose reikaluose: politiniuose, ekonominiuose, susisiekimo su Lietuva.

"Visos kitos Lietuvos valstybės įstaigos ir politinės organizacijos, veikiančios Lietuvos vardu, susisiekia su Klaipėdos Krašto įstaigomis, kitų šalių atstovybėmis ir Lietuvos Valdžia tiktai per Lietuvos atstovą Klaipėdos Krašte Poną Joną Žilių", – buvo rašoma liudijime (kalba netaisyta – D.J.).

Pasikvietė ir S.Šimkų

Dirbdamas šį darbą, J.Žilius į Klaipėdą pakvietė kompozitorių Stasį Šimkų, su kuriuo susipažino dar gyvendamas JAV. Klaipėdoje šis įkūrė muzikos mokyklą, joje dėstė ir jai vadovavo. S.Šimkus uostamiestyje subūrė simfoninį orkestrą.

Dirbdamas Lietuvos naudai Klaipėdoje, J.Žilius buvo sukūręs projektą, kaip čia skleisti lietuvybę ir parengti miestą bei kraštą prijungimui prie Lietuvos.

"Jis buvo Lietuvos vyriausybės akys, ausys ir rankos", – apie J.Žiliaus reikšmę rašė J.Šlekys.

Be kiekvienam suprantamų planų kurti lietuviškas organizacijas jis rūpinosi, kad į laikinąją sostinę Vasario 16-osios minėti vykusiems Mažosios Lietuvos lietuviams traukinio bilietai būtų parduoti taikant didelę nuolaidą.

O 1922 metų rugsėjį daugiau nei 70 krašto lietuvių Kaune vykusios žemės ūkio parodos apžiūrėti vyko nemokamai. Tam tikslui jiems buvo skirti trys vagonai.
J.Žiliaus rekomendacijos pasiekė Lietuvos vyriausybę. Būtent jo patarimu nuo tų metų rugsėjo 25-osios Lietuva savo krovinius gabeno per kitus uostus, o nuo spalio pasirūpinta uždaryti sieną su Klaipėdos kraštu.

Oficialiai tai padaryta dėl lito įvedimo. Iš tiesų taip siekta silpninti šį regioną, kad būtų palaužtas Klaipėdos, kaip laisvojo miesto, šalininkų užsispyrimas.
Būtent J.Žilius buvo tas žmogus, kuris aktyviai įrodinėjo, kad tik ginkluota jėga galima Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos.

Pasižymėjo geru būdu

Po sukilimu pavadintų įvykių 1925 metų vasario 3 dieną buvo įsteigta Vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos krašte institucija, pavadinta Klaipėdos krašto gubernatoriaus įstaiga. Tų pačių metų lapkričio 8-ąją gubernatoriumi paskirtas J.Žilius.

Prieš tai šias pareigas ėjęs Jonas Budrys pasitraukė dėl pašlijusios sveikatos.

J.Žilius buvo labai delikatus žmogus. Šveicarų žurnalistas, apsilankęs Klaipėdoje, rašė: "Daktaras Žilius yra labai pritraukiantis asmuo, vyras, kuris visomis priemonėmis pasistengs pašalinti dar esančias sunkenybes."

1932 metais "Mažojoje Lietuvoje" buvo išspausdintas nekrologas, kuriame velionis J.Žilius apibūdintas kaip žmogus, palikęs Mažosios Lietuvos lietuviams gerą įspūdį.

"Jo meilingumas ir nuolaidus būdas palieka jį mums garbingoje atmintyje. O būnant jam gubernatoriumi, radome jo klusnią ausį mūsų nusiskundimams ir prašymams – ir jis neatstumdavo nei vieno", – rašė to meto spauda.

Viliojo lietuvius iš užjūrio

Garbingas pareigas J.Žilius ėjo tik devynis mėnesius, todėl ypatingų darbų negalėjo spėti nuveikti.

Vasario 16-ąją jo gubernatoriavimo metais iškilmingos pamaldos vyko ir evangelikų, ir katalikų bažnyčiose. Po jų Klaipėdos kariuomenės įgula nužygiavo į Teatro aikštę. Čia susirinko daugiau nei penki tūkstančiai žmonių.

Tačiau tais metais kaip nepriklausomybės diena labiau minėta gegužės 15-oji – diena, kai 1920 m. Steigiamasis Seimas paskelbė Lietuvą demokratine Respublika. Ta proga mieste taip pat įvyko kariškių eisena, o po jos kareivinių karininkų klube vyko iškilmingi pietūs.

Būdamas gubernatoriumi J.Žilius ypač aktyviai agitavo grįžti Amerikos lietuvius. Emigrantus tada viliota parvažiuoti ne į gimtąsias vietas, o įsikurti Klaipėdos krašte.

"Jums, amerikiečiai, vieta ne Didžiojoje Lietuvoje, bet Klaipėdos krašte. Kurį jūs turite išpirkti iš vokiečių ir sulietuvinti. Už 10 000 dolerių galima didelį dvarą nusipirkti su gyvu ir negyvu inventoriumi ir namų apstatymu", – 1926 metais rašė JAV lietuvių savaitraštis "Vienybė lietuvininkų".

Pats gubernatorius pasitikdavo didelius iš Amerikos atplaukusius laivus, bendraudavo su užjūrio tautiečiais.

Paaukojo 9 tūkst. litų

1926-ųjų žiema buvo labai šilta, o potvynis Nemuno žemupyje – ypač didelis ir atnešęs daug nuostolių.

J.Žiliaus šeima paaukojo apie 9 tūkst. litų, o gubernatoriaus žmona organizavo labdaros koncertą. Jo metu buvo renkamos lėšos nukentėjusiems nuo potvynio remti. Koncerte grojo S.Šimkaus vadovaujamas orkestras.

Kai 1926 metais dėl politinės konjunktūros J.Žilius buvo atstatydintas iš pareigų, "Klaipėdos garsas" rašė: "Ponas Žilius laike savo gubernatoriavimo atsižymėjo vietos lietuviams kaip prityręs visuomenės veikėjas, todėl ir įsigijo jų tarpe daug draugų."

J.Šlekio monografija apie J.Žilių yra pirmasis rimtas darbas apie šią asmenybę. Tačiau J.Žiliaus biografija yra tokia marga, o nuveikti darbai aprėpia tiek daug sričių, kad būtų verti ir grožinės literatūros ar filmo kūrėjų dėmesio.

Dėl caro valdžios persekiojimų J.Žilius nebaigė mokslų senojoje Lenkijos sostinėje Plocke veikusioje kunigų seminarijoje ir pabėgo į JAV.

Gyvendamas užjūryje jis ėmėsi lietuviškos veiklos, rinko aukas laikraščių leidybai, rūpinosi Lietuvos pristatymu pasaulinėje Paryžiaus parodoje, vykusioje 1900 metais.

Kunigaudamas Amerikoje J.Žilius užaugino našlaitę Esterą Samsonytę, o merginai sulaukus pilnametystės sudarė su ja civilinę santuoką ir, būdamas brandaus amžiaus, su ja susilaukė trijų sūnų. Kai būdamas 62 metų J.Žilius mirė, vyriausiajam jo sūnui tebuvo septyneri.

Amžininkai neslėpė, kad šis vyras mėgo taurelę, bet alkoholikas nebuvo.

Kitas įdomus faktas – biografas teigia turintis duomenų, kad J.Žilius priklausė masonų ložei.

Aistringai domėjęsis Lietuvos praeitimi, ją romantizavęs bei aprašęs poetiniuose bei dramos kūriniuose, J.Žilius bandė eiliuoti, tačiau amžininkai jo kūrybą vertino skeptiškai.