Marazmo pinklėse

Ko siekė diversantai palikdami sprogmenis netoli Lietuvos ir Latvijos pasienio?

Ar jie gąsdino latvius už sunkvežimių eiles pasienyje?

Gal taip sprogdintojai norėjo įbauginti NATO valstybių vadovus - net patį JAV prezidentą Džordžą Bušą, atvykusį į Latvijoje organizuotą susitikimą.

Ar vis dėlto tikslas - „Mažeikų naftą“ apsisprendęs pirkti Lenkijos naftos koncernas „PKN Orlen“? Rengdamasis šiam pirkimui, vakar koncernas pasirašė sutartis su aštuoniais bankais daugiau nei 1,6 milijardo eurų paskolai gauti.

Tai didžiausias finansavimas, kada nors skirtas Lenkijos įmonei.

O Lietuvos Vyriausybė pritarė atnaujintai Nacionalinės energetikos strategijai. Joje numatyta, kad energetikos įmonės negalėtų būti valdomos tos pačios šalies, iš kurios tiekiami ištekliai, ūkio subjektų.

Todėl „Mažeikių nafta“ negalėtų būti parduota Rusijos kompanijoms.

Šiuos įvykius palydėjo Biržų rajone užminuotos elektros linijos.

Panašiau, kad tai siautėjo elektros laidų vagys. Tačiau ši versija skirta akims apdumti.

Arba teisėsaugos tinginiams, kad nereikėtų ieškoti tikrųjų nusikaltimo priežasčių. Juolab kad dabar Lietuvos saugumiečiai užsiėmę mundurų skalbimu.

Diversijos tikslas - parodyti, kad Lietuvoje nesaugu ir čia neverta investuoti milijardų.

Koncerną „PKN Orlen“ norima išgrūsti iš Lietuvos, kad „Mažeikių nafta“ atitektų Kremliui. Todėl ir gali būti nesiskaitoma su priemonėmis.

„Geraširdės“ kaimynės ranką šiais laikais daug kam įžvelgti tikrai nesunku. Panašios patirties jau yra.

Galima prisiminti beprotybę Tbilisyje, kai taikius demonstrantus kapojo kareiviškais kastuvėliais.

Idiotizmo viršūnė - sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje. Perversmas, apie kurį niekas Kremliuje „nežinojo“. Lyg vietinė Lietuvos socialistinė revoliucija. O paskui - ilgas tąsymasis sugrąžinant užgrobtus pastatus.

Ir galiausiai perversmas - rugpjūčio pučas - pačioje Sovietų Sąjungoje. Marazmo viršūnė su pagiringais veidais, drebančiomis rankomis bei „Gulbių ežeru“.

Kaip visada, niekas iki galo neparuošta. Niekas nežino, ką daryti užgrobus valdžią. O kai pagirios praeina - į krūmus, kad kaltų nebūtų.

Naivu tikėtis, kad ten, kur demokratija eina „savu keliu“, tai yra į totalitarizmą, diversijų metodai pasidarė labiau logiški ir paaiškinami.