Sovietinio saugumo sistema savo geležinėse letenose tvirtai laikė ne tik visą šalį, bet ir žmones, kurie jai dirbo. Nelojalūs buvo negailestingai baudžiami. Manoma, kad šios struktūros auka galėjo tapti ir KGB karininkas klaipėdietis Zenonas Alėjūnas, mįslingai miręs Klaipėdos pakraštyje.

Spalvinga asmenybė

Z.Alėjūnas nuo 1980-ųjų beveik 10 metų dirbo operatyviniu įgaliotiniu sovietų saugumo KGB Klaipėdos skyriuje. Šioje paprastiems šalies piliečiams siaubą keliančioje struktūroje jo karjera nutrūko 1989 m. balandį.

Šiandien sunku pasakyti, ar jis iš tarnybos pasitraukė pats, ar buvo paprašytas pasitraukti kaip nepatikimas. Mat jį pažinojusių žmonių teigimu, Z.Alėjūnas per daug ir neslėpė, kad pritaria Lietuvoje bręstančioms politinėms permainoms, nors tikrumo dėl nepriklausomybės atkūrimo tada dar nebuvo.

"Z.Alėjūnas buvo labai sportiškas, vienas pirmųjų Klaipėdoje pradėjo užsiiminėti karatė. Ne kiekvienas sugebėdavo užbėgti stačia siena į viršų kelis metrus ir padaryti salto. Buvo labai geras vaikis, bet paskui prasigėrė", – prisiminė viešumo nepanoręs buvęs Lietuvos saugumo departamento darbuotojas.

Pavojingi žaidimai

Pasak Z.Alėjūną pažinojusio Zenono Lisausko-Volkovo, jis gyveno šalia Teatro aikštės.

Z.Alėjūno buto durys visuomet būdavo atviros visiems, esą pas jį nuolat trainiodavosi įvairiausi tardytojai, advokatai, prokurorai, šiaip neaiškūs tipai. Visi neabejotinai žinojo, kur jis dirba.

"Vieni ateidavo informacijos pasisemti, kiti nuoskauda pasidalyti ar šiaip išgerti. Pas jį nuolatos būdavo žmonių. Prieš pat mirtį pas jį porą savaičių gyveno toks kolega iš KGB, jis atvyko iš tuomečio Leningrado. Ką jis Klaipėdoje veikė, neaišku, gal patį Z.Alėjūną sekė, stebėjo, su kuo jis bendrauja, nežinia. Neatmetu tikimybės, kad jis kažkaip susijęs su Zenono mirtimi. Nes netrukus po jo išvykimo Zenonas rastas negyvas", – pasakojo Z.Lisauskas-Volkovas.

Z.Lisausko-Volkovo teigimu, jis su Z.Alėjūnu susipažino, kai šis jau nebedirbo KGB. Iš jo gaudavo viešinimui neskirtų sovietinio saugumo fotografijų. Z.Lisauskas-Volkovas jas ne kartą publikavo atgimimo laikraštyje "Mažoji Lietuva".

"Mes kalbėdavome apie nepriklausomybę, supratau, kad jis ištikimas Lietuvai. Jis buvo labai sąžiningas, bet mėgo taurelę. O kas tais laikais to nemėgo? Kai kurie specialiai jį girdydavo, kad gautų reikiamos informacijos", – teigė Z.Lisauskas-Volkovas.

Akivaizdu, kad toks gyvenimo būdas ir nepakankamas lojalumas sistemai erzino jo buvusius darbdavius. Juolab dar dirbdamas struktūroje Z.Alėjūnas už tai, kad "Mažojoje Lietuvoje" leido paviešinti savo abu galiojančius tarnybinius pažymėjimus – vieną vidaus reikalų sistemos, o kitą – KGB, buvo pažemintas iki eilinių.

Taip jis esą atskleidė vieną saugotinų sovietų valstybės paslapčių.

Mirtis prie riboženklio

Z.Alėjūnui šiemet būtų sukakę 63-eji. Tačiau gyvenimas nutrūko, kai jam dar nebuvo nė keturiasdešimties. Klaipėdietis vėlyvą rudenį buvo rastas negyvas krūmuose prie Rimtų kelio už Klaipėdos miesto riboženklio. Apie šiuos daugiau nei 20 metų senumo tragiškus įvykius su Z.Alėjūnu bendravę žmonės atsiminė tarsi tai būtų nutikę vakar.

"Kai žmogus žūva, visada pirmas įtarimas, kad kažkas jį užmušė, prigirdė, nuvedė, paliko. Bet jo mirtis buvo nesmurtinė. Ant kūno jokių sužalojimų nerasta. Nustatytas girtumas, galbūt jis pasiklydo ir sušalo. Aplinkybes tyrė Gargždų pareigūnai. Kadangi aš jį asmeniškai pažinojau, domėjausi tuo tyrimu, bet man atrodo, kad net bylos neiškėlė", – pasakojo anuomet prokuroru dirbęs advokatas Petras Macenis.

Z.Alėjūno mirties tyrimą atliko teismo medicinos ekspertas Diomenas Vitkus, kuris bičiuliavosi su žuvusiuoju.

"Atsimenu tas sumautas aplinkybes. Nei šis, nei tas, rastas kažkokiuose krūmuose sušalęs. Ar jis galėjo būti nužudytas? Visko gali būti. Bet tada tokio įtarimo nebuvo. Sužalojimai buvo nedideli, paviršiniai, kurie galėjo atsirasti nuo šliaužimo, nuo griuvinėjimo. Taip viskas liūdnai ir baigėsi. Labai gaila, nes aš velionį gerai pažinojau", – prisiminė D.Vitkus.

Pasak teismo medicinos eksperto, inscenizuoto nelaimingo atsitikimo versijos atmesti irgi negalima, tačiau tada to įrodyti nepavyko, juolab ir tyrėjai esą nerado, už ko užsikabinti.

"Jis dar prieš tą nelaimingą atvejį buvo patyręs labai rimtų traumų. Jį sužalojo dūžtantis vitrinos stiklas, paskui jis pavojingai nugriuvo nuo laiptų. Bet visi tie incidentai buvo kažkokie buitiniai. O tą tragišką naktį jis buvo neblaivus, pamenu, kad buvo kažkokie su tuo įvykiu susiję veikėjai, bet jie kažkur dingo. Taip viskas ir nutilo", – dėstė D.Vitkus.

Laidotuves organizavo velionio sesuo. Po Z.Alėjūno mirties jokio atgarsio apie jį daugiau niekada nebuvo.

Neabejoja, kad tai nužudymas

Z.Alėjūno mįslinga mirtis lig šiol ramybės neduoda Z.Lisauskui-Volkovui. Nors teismo medicinos ekspertams dėl nelaimingo atsitikimo tada jokių abejonių nekilo, incidentas galėjo būti ir inscenizuotas: nugirdė, atvežė, paliko, sušalo, ir viskas.

"Jis iš miesto beveik niekur neišvažiuodavo, net į kitą Klaipėdos kvartalą retai kada nueidavo. Kaip jis galėjo atsidurti užmiestyje, nesuvokiu. Juolab jo gyvenimo draugė pasakė, kad ant kūno buvo rasta mėlynių. Neabejoju, kad jis galėjo būti nužudytas", – dėstė Z.Lisauskas-Volkovas.

O už Klaipėdos ribų jo kūną numetė specialiai, kad tyrimą atliktų ne klaipėdiečiai, o gargždiškiai, turintys mažiau patirties.

Tačiau buvęs Lietuvos saugumo departamento pareigūnas įsitikinęs, kad Z.Alėjūno niekas nežudė. Jie net buvusį Klaipėdos KGB vadą Vaclovą Stropų paliko gyvą, kodėl turėjo žudyti jo pavaldinį?

"Manau, kad Z.Alėjūno mirtis nėra joks nužudymas. Kas buvo Zenonas? Jis – tik eilinis operatyvinis saugumo darbuotojas, eiliniame mieste, kuriame niekas nevyksta. Jis veikiausiai pats sušalo ir numirė, nes tuo metu labai stipriai gėrė. O galėjo būti vienas tų kandidatų į kuriamas nepriklausomos Lietuvos saugumo struktūras. Bet viską sugadino alkoholis", – įsitikinęs buvęs Lietuvos saugumo departamento pareigūnas.

Lojalūs nepriklausomai Lietuvai

Šiandien akcentuojama, kad dabartinės Rusijos valdžios stuburas yra būtent KGB struktūra. To paties iš šios tarnybos tikėtasi ir 1990-aisiais Lietuvoje.

Tačiau nutiko nenumatytas dalykas. Nemaža dalis lietuvių, dirbusių to meto sovietinėje saugumo sistemoje, pasirodė esantys nepriklausomybės gynėjai.

"Buvo tokių. Ir nemažai. Jie daug padėjo besikuriančiai valstybei. Įdomu tai, kad sovietai jų už tą pasitraukimą nesunaikino, paradoksalu, bet juos jau vėliau vienaip ar kitaip sudorojo saviškiai. Tokia yra tiesa", – apmaudo neslėpė buvęs Lietuvos saugumo departamento darbuotojas.

Klaipėdos vicemeras Vytautas Čepas, tais sudėtingais 1990–1995 metais vadovavęs Klaipėdos miesto tarybai, tikino, jog jam informacijos irgi teikė keli klaipėdiečiai KGB darbuotojai.

Vienas jų bendravo ir su tuomečiu krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi. V.Čepas kartą vežė tą žmogų į susitikimą su ministru naktį kažkur laukuose slapto pokalbio.

"Tas J. ir man daug informacijos suteikė apie slaptus KGB agentus, apie tokį Brenkauską, slapyvardžiu Kulikovas, kuris čia buvo atvarytas iš Krasnojarsko tvarkos daryti. Buvo jis net į mano kabinetą įsilaužęs, išvariau jį, pavadinęs slapyvardžiu. Išlėkė kaip kulka. Nepatikėjo, kad žinau, kas jis toks yra iš tikrųjų", – pasakojo V.Čepas.

V.Čepo teigimu, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, KGB struktūra Klaipėdoje skilo. Lietuvių darbuotojų net nebeįsileisdavo į bendrus susirinkimus, nes jais nebepasitikėjo.

O aršūs KGB veikėjai išvažiavo iš čia iš karto po nepriklausomybės atkūrimo. Tokių buvo aštuoni.

"Mūsų žiniomis, kai kurių gyvenimas po to susiklostė labai nesėkmingai. Vienas mirė Minske, kitas – Smolenske, abu neaiškiomis aplinkybėmis. Bet jie vertėsi kažkokiais abejotinais verslais, susidėjo su kriminaliniais nusikaltėliais. Gali būti, kad su politika jų mirtis nesusijusi", – mano buvęs Lietuvos saugumietis.