Nepriklausomi nuo teisingumo

Gerai, kad Lietuvoje nieko šventa nebėra. Galima nuversti nuo sosto net Prezidentą, patampyti už pudruotos nosies Premjerą. Net vyriausiąjį etikos sargą galima išguiti iš pareigų lyg kokią musę iš barščių.

Gyvename brandžios demokratijos sąlygomis. Pagal skandalų primilžį lenkdami šešias danijas, vienuolika liuksemburgų ir tris ketvirtadalius Prancūzijos bei Anglijos kartu paėmus.

Kita vertus, plaukai šiaušiasi pagalvojus, kodėl į valdžią sulindo tiek daug sukčių, kyšininkų ir tinginių.

Politikai sukūrė monstrą - teisėsaugos sistemą, kuri veikia nekontroliuojama. Tie patys politikai, bandantys kritikuoti šį monstrą, iškart apkaltinami, kad nori kištis ir daryti įtaką teisėsaugai. Tokia veikla yra nusikalstama! Teisininkai patys rengė savo kolegoms įstatymus, negi savą skriaus ir neįkiš saugiklių prieš kontrolę.

Visuomenė gali tik užsidariusi virtuvėje, atsisukusi visu garsu ir pajėgumu radiją, televizorių ir vandenį iš čiaupo, kad trukdytų įrašyti pokalbį ir paduoti į teismą už šmeižtą, keikti prokurorus, teisėjus už protu nesuvokiamus sprendimus.

Nebaudžiamumas tapo norma. Kalbama, kad galima nupirkti kvotėją, kad jis ko nors nepastebėtų arba parengtų tyrimą taip, kad šis prieštarautų įstatymams.

Prokurorai palengvino gyvenimą „Daktarų“ gaujai, tiekusiai tautiečiams dešimtimis kilogramų kokaino. Surašė nusikaltimus labai abstrakčiai. Kaltinamajame akte tiksliai nenurodyta, kada buvo suburta nusikalstama grupuotė, organizavusi kvaišalų kontrabandą. Be to, nėra duomenų apie tai, kas priklausė šiam nusikaltimus susivienijimui ir kokius konkrečius nusikalstamus padarė sučiupti „Daktarų“ gaujos nariai.

O geriausia, kalbama, susitarti su teisėjais. Jie tokie nepriklausomi, kad gali nuteisti žurnalistą už tai, kad valstybinį perversmą vykdžiusios partijos narį pavadino kolaborantu.

Įprastas dalykas, kad Aukščiausias Teismas tokią pat bylą kai kam išsprendžia vienaip, o kai kam visai priešingai.

Terminas „teismų praktika“ egzistuoja su išlyga, kad reikia atsižvelgti į konkrečias aplinkybes. Kitaip sakant, kad nebūtų jokios logikos. Tai, kas prasminga ir sveiku protu suvokiama, kenkia teisingumui - nelieka šansų už tą patį nusikaltimą vieną išteisinti, o kitą įkišti į cypę.

Konstitucinio Teismo eksteisėjai aiškina visuomenei, kad Rolando Pakso politinė ir konstitucinė atsakomybė už valstybės paslapties išdavimą neišnyko. Nors Aukščiausias Teismas nusprendė, kad eksprezidentas nekaltas, tai yra užtikrino valstybės paslapties apsaugą ir sąmoningai neleido Jurijui Borisovui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonu kontrolę.

Esą konstitucinė atsakomybė yra ne tas pats, kaip baudžiamoji.

Nenustebkite išgirdę, kad šalies pagrindinis įstatymas yra Baudžiamasis Kodeksas, o ne kokių nors neišmanėlių referendume patvirtinta kažkokia konstitucija.