Nėščia penkiolikmetė

Gal iš tiesų tautiečiai yra per dideli niurzgliai ir nemato, kaip pagerėjo jų gyvenimas.

Anksčiau visame penkiaaukštyje tik trys keturios šeimos turėjo po lengvąjį automobilį. Iš jų viena buvo volga, nes šeimos galva vogė mėsą iš kombinato. O likusieji - po žigulius. Arba po zaparožietį, anot anekdoto, darantį tokią pat gėdą šeimai, kaip ir nėščia penkiolikmetė.

Dabar jau automobiliai - ir dar kokie - nebetelpa nei gatvėse, nei kiemuose. Nereikia su žiburiu ieškoti šeimų, kurios išlaiko net po keletą mašinų.

Dabar automobilį nusipirkti galima ir iš algos - į Lietuvą iš užsienio privežta kalnai šlamšto. Europos Sąjungos senbuvės galėtų Lietuvai ir kompensaciją mokėti, kad joms nebereikia utilizuoti nusidėvėjusių mašinų.

Išlaikyti seną automobilį - grynos išlaidos. Bet verkiantiems dėl vargingo gyvenimo tautiečiams šie pinigai lyg iš dangaus krenta.

Kai ateina šventės, parduotuves užplūsta tie patys pavargėliai, dejuojantys dėl neturto. Jie išperka brangiausius gėrimus ir valgius.

Jau nebeužtenka degtinės, putojančio vyno, žirnelių su šprotais ir indiškos kavos be nuosėdų.

Dabar tautiečiai per šventes mėgaujasi brangiu brendžiu, rykliena, strutiena, užkanda iš krokodilo mėsos.

Tai ko jie dar zyzia?

Drebulys krečia dėl rytdienos. Žmonės yra nesaugūs. Neaišku, ar įmonė, kontora, kurioje užsidirba pragyvenimui, išliks ir rytoj.

Neaišku, kas šaus į galvą viršininkui, kuriam žmonių likimai yra nė dviejų centų neverti. Vieną dieną tu geras ir reikalingas, o poryt: „Kad kojos tavo čia neliktų - rašyk pareiškimą arba išmesiu iš darbo be išeitinės pašalpos!“

Žmogui neduodama nė atsikvėpti, pagalvoti, pasikeisti, paieškoti kitos tarnybos.

Kita vertus, nebe tie laikai, kad darbdavys atliktų socialinės įstaigos funkcijas - popintų tinginius ir vėplas. Tokie pavaldiniai netrukus smogs per įstaigos prestižą ir bendrovės pelną.

Tautiečiai niurzga, nes jie gyvena nežinioje.

Ko galima tikėtis rytą? Kokių dar nesibaigiančių permainų pažers ant tautos galvų Vyriausybė? „Ar jos palies mano kontorą, mano fabriką, mano verslą?“ - nesibaigiantis mūsų žmonių širdagraužis.

Tik jei jie neturėtų pinigų, tai kiekvienam šeimos nariui nebūtų nupirkta po mobilųjį telefoną ir pokalbiams per mėnesį nebūtų išleidžiama po kelias šimtines litų.