Nesitraukti įsakė partija

Kai XX amžiaus pradžioje partija susitapatindavo su savo lyderiu, tai būdavo gūdu. „Sakome Leninas - galvojame Partija. Sakome Partija - galvojame Leninas“, - skanduodavo bolševikai.

Kai tokio susiliejimo gaidas išgirstame XXI amžiaus pradžioje - nupurto šiurpas.

Darbo partija prakalbo, kad trauksis iš valdančiosios koalicijos, jei Viktoras Uspaskichas neteks ūkio ministro posto.

Pasirodo, partija išrenka lyderį ir perduoda jam savo apatinius marškinius. Neduok Dieve, jei lyderis paslys ant privačių interesų - partijai šakės.

Tokio mąstymo diagnozė aiški - vieno žmogaus partija.

Todėl darbiečių seimūnai liepė lyderiui niekur nesitraukti. Liko viltis, kad trys Seimo komisijos padės V.Uspaskichui išsikapstyti. Jei ne, tai nebėra valdančiosios koalicijos. Juk komisijose daugumą turi valdantieji.

Sutapatinę partiją su lyderiu, „darbiečiai“ davė ženklą koalicijos partneriams: „Mes be Viktoro nenurimsime!“

V.Uspaskichas vienintelis iš tų, kuriam nedreba pakinkliai prieš Algirdą Brazauską.

Ūkio ministras nesilanksto ir prieš Seimo Pirmininką Artūrą Paulauską, kurio politinės karjeros kelią nuklojo savo pinigais.

„Darbiečiai“ net nedrįsta galvoti apie pamainą savo lyderiui. Jam pasitraukus, partija pakriktų.

Valdančiosios koalicijos partneriams būtų naudinga pastumti į šoną V.Uspaskichą. Pirmiausia jis kristų ne nuo jų pačių, o nuo Prezidento Valdo Adamkaus rankos.

Ūkio ministru taptų sukalbamesnis „darbiečių“ žmogus, nedrįstantis be Premjero žinios nei iškvėpti, nei įkvėpti. Koalicija būtų formaliai išlaikyta.

Mažiau nerimo. Klijuojant naują valdančią kompaniją, visada gali atsirasti tokių, kurie pasiūlo daugiau. Kaip aukcione.

V.Uspaskicho partija, laimėjusi daugiausiai vietų Seime, socdemams atidavė ir Premjero kepurę, ir daugumą ministrų, nes virš galvos kabojo „vaivorykštės“ koalicija.

V.Uspaskichas puikiai žinojo - svarbiausia ne kiek galių turi, bet kiek jų sugebi paimti. Ypač kai gali sijoti milijonus eurų, skirtus verslui.