Šiemet kovo 11-oji žymi ne tik Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį. Lygiai prieš 25 metus Michailas Gorbačiovas, Palangoje "įkalinęs" savo konkurentą, tapo SSRS vadovu ir pradėjo perestroiką.

Lemtingas sutapimas?

Tada, prieš 25 metus, užvirusi kova dėl dar egzistavusios SSRS lyderio sosto baigėsi M.Gorbačiovo pergale. Jis meistriškai pasinaudojo susiklosčiusia padėtimi, kad pagrindinis konkurentas kovoje dėl sovietų vadovo posto ilsėjosi Palangoje.

Sutapimas, jog M.Gorbačiovas faktiniu SSRS vadovu – Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto (SSKP CK) generaliniu sekretoriumi – tapo kovo 11-ąją. Lygiai penkeriais metais anksčiau, nei Lietuva paskelbė atkurianti savo valstybingumą.

Gydytojo skambutis

1985 m. kovo 10-oji buvo sekmadienis. Apie pusę aštuonių vakaro SSKP CK sekretoriui M.Gorbačiovui paskambino vyriausiasis Kremliaus gydytojas Jevgenijus Čiazovas ir pranešė, kad vos prieš kelias minutes mirė SSKP CK generalinis sekretorius Konstantinas Černenka, kuris tik metus išbuvo sovietų valstybės lyderiu.

J.Čiazovas visiškai sąmoningai apie K.Černenkos mirtį pirmiausiai informavo M.Gorbačiovą. Šis tuo metu faktiškai buvo antrasis žmogus partijoje ir valstybėje, nes daug kur pavadavo iš ligoninės neišeinantį generalinį sekretorių.

Senolio K.Černenkos mirtis nebuvo didelė staigmena. Sunkia plaučių liga sirgęs K.Černenka beveik nevadovavo šaliai, mėnesių mėnesius gulėjo specialiojoje ligoninėje prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų.

Nomenklatūra ir reformatoriai

K.Černenkos išrinkimas generaliniu sekretoriumi 1984 m. vasarį mirus Jurijui Andropovui, irgi tik šiek tiek daugiau nei metus karaliavusiam sovietų valstybėje, tapo savotišku tuomet SSKP CK aukščiausiajame valdymo organe – Politbiure – susidariusių dviejų neoficialių stovyklų kompromisu.

Vienoje pusėje buvo senosios nomenklatūrinės sistemos, susiformavusios 1964–1982 m. SSRS vadovavusio Leonido Brežnevo laikais, šalininkai. Kitoje stovykloje būriavosi vadinamieji reformatoriai, tai yra tie, kurie būtų buvę ne prieš papudruoti papuvusią sovietinę sistemą.

Senosios nomenklatūros šalininkai 1984-aisiais dar turėjo didesnę galią Politbiure. Todėl jie ir nusprendė, kad L.Brežnevo dešiniąja ranka daugelį metų buvęs K.Černenka taps naujuoju sovietų lyderiu, nors ir suprato, kad veikiausiai neilgam.

M.Gorbačiovas, kuris buvo iš reformatorių, užėmė antrą pagal svarbą postą partijoje.

Ilsėjosi Lietuvos kurorte

Tarp Politbiuro nomenklatūrininkų buvo ir CK sekretorius Grigorijus Romanovas. Jis buvo beveik M.Gorbačiovo bendraamžis. Todėl abi aukščiausios partinės valdžios stovyklos laikė šiuos du politikus savo kandidatais užimti generalinio sekretoriaus postą po to, kai mirs K.Černenka.

Taip "lengvesnis" M.Gorbačiovas ir kietos linijos šalininkas G.Romanovas tapo konkurentais į sovietų sostą.

M.Gorbačiovas meistriškai pasinaudojo tuo, kad tą 1985 m. kovo sekmadienio vakarą pirmas sužinojo apie sovietų lyderio K.Černenkos mirtį. Vadinamųjų reformatorių stovyklos politikas tiesiog žaibiškai pakreipė aplinkybes sau palankia linkme.

M.Gorbačiovas žinojo, kad G.Romanovas tomis dienomis buvo išvykęs. Jis su šeima tuomet ilsėjosi Palangos pietiniame pakraštyje, aukštiems partiniams vadams skirtoje viloje, kur dabar įsikūręs valstybinis viešbutis "Auska". Kadaise jis vadintas Brežnevo vila, nors šis stagnacijos simbolis čia nė karto nebuvo atvykęs. Niūriuose pilko granito rūmuose, pastatytuose ant kopų, ilsėdavosi kiti Politbiuro nariai.

Maža to, toli nuo Maskvos tą vakarą buvo ir kai kurie kiti aršūs nomenklatūriniai Politbiuro nariai. Ukrainos vadovas Vladimiras Ščerbickis su vizitu lankėsi JAV, Kazachstano partinis bosas Dinmuchamedas Kunajevas buvo savo respublikos sostinėje Almatoje.

Informacijos nesulaukė

Tad nomenklatūros stovykla buvo gerokai apsilpusi. Tai supratęs M.Gorbačiovas ėmėsi energingos veiklos. Jis paprašė budinčio sekretoriato darbuotojo jau po poros valandų – vėlų sekmadienio vakarą – į Kremlių sukviesti visus Maskvoje buvusius Politbiuro narius. Nebuvusių sovietų sostinėje M.Gorbačiovas paprašė net neinformuoti apie skubų valdžios viršūnių susibėgimą.

Todėl Palangoje ilsėjęsis G.Romanovas apie neeilinį Politbiuro susirinkimą sužinojo tik iš savo kolegos – Maskvos partinio vadovo Viktoro Grišino – skambučio prieš pat posėdį.

K.Černenka mirė 19.20 val., o jau 22 val. Kremliuje prasidėjo M.Gorbačiovo sukviestas Politbiuro posėdis.

Dar prieš jį būsimasis SSRS vadovas bemaž valandą bendravo su ilgamečiu SSRS užsienio reikalų ministru Andrejumi Gromyka. Pats M.Gorbačiovas savo prisiminimuose yra pripažinęs, kad būtent šiame susitikime buvo galutinai sutarta dėl būsimo valdžios paėmimo. A.Gromyka įsipareigojo Politbiuro posėdyje iškelti ir paremti M.Gorbačiovo kandidatūrą į naujuosius sovietų partinius lyderius, jis sutiko vėliau tapti nominaliu SSRS vadovu – Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininku.

Nepavyko išsikviesti lėktuvo

M.Gorbačiovas ir A.Gromyka viską apskaičiavo tiksliai – į Politbiuro posėdį susirinko kur kas daugiau reformatorių stovyklos atstovų nei nomenklatūros, kuriai iš esmės atstovavo tik Viktoras Grišinas.

Tik sužinojęs apie M.Gorbačiovo planą nedelsiant imti valdžią, G.Romanovas vėlų sekmadienio vakarą pabandė į Palangos oro uostą išsikviesti vyriausybinį lėktuvą, kad tuojau pat galėtų skristi į Maskvą ir sutrukdyti konkurentui perimti laisvą SSRS lyderio postą. Tačiau vyriausybinio lėktuvų parko dispečerinė pranešė tik po kelių valandų, tai yra jau pirmadienio rytą, galėsianti atsiųsti orlaivį. Esą dabar laisvų tiesiog nėra, be to, ir meteorologinės sąlygos nekokios.

Skambučiai į Kremlių jau nebepadėjo – visi buvo prasidėjusiame posėdyje ir sprendė esminius klausimus, iškilusius iškart po generalinio sekretoriaus mirties.

G.Romanovas pamažu suprato pralaimėjęs kovą dėl valdžios.

Pirmosios naujienos – Raisai

Sekmadienio vakarą įvykusiame Politbiuro posėdyje M.Gorbačiovas dar nedrįso iškart tapti kandidatu į generalinius sekretorius, kurį dar turėtų formaliai patvirtinti SSKP CK plenumas.

Bet A.Gromyka pasiūlė M.Gorbačiovą paskirti K.Černenkos laidojimo komisijos pirmininku. Pagal susiklosčiusią ilgametę tradiciją būtent laidojimo komisijos vadovas tapdavo vieninteliu kandidatu į generalinius sekretorius.

Valdžios perėmimas faktiškai užsibaigė, kai M.Gorbačiovas Politbiuro posėdyje gavo pritarimą dar dviem savo pasiūlymams. Pirmiausia buvo nuspręsta jau pirmadienio, kovo 11-osios, rytą per sovietų radiją ir televiziją oficialiai pranešti apie K.Černenkos mirtį ir tai, kad M.Gorbačiovas tapo laidojimo komisijos vadovu. Taip sovietų žmonėms ir visam pasauliui buvo pasiųstas aiškus signalas, kas taps naujuoju generaliniu sekretoriumi.

Be to, Politbiuras pritarė M.Gorbačiovo siūlymui jau kovo 11-osios pavakary Maskvoje surengti CK plenumą, kuriame ir būtų formaliai patvirtintas naujasis generalinis sekretorius. Tai buvo neregėta skuba – paprastai plenumai vykdavo praėjus savaitei kitai po buvusio lyderio mirties ir jį jau palaidojus. O čia – nė para nepraėjo, kai mirė K.Černenka, jau šaukiamas plenumas jo įpėdiniui patvirtinti.

Po maždaug tris valandas trukusio Politbiuro posėdžio M.Gorbačiovas naktį grįžo namo ir savo žmonai Raisai pasakė, kad "tikriausiai teks prisiimti atsakomybę už visą šalį". Iki keturių ryto juodu kalbėjosi, kas turėtų būti daroma, kad SSRS būtų geriau gyventi. Kalbama, kad būtent tą naktį gimė pats "perestroikos" terminas. "Taip toliau gyventi nebegalima", – savo vyro žodžius, ištartus tada, po kelerių metų parašytuose prisiminimuose paminėjo R.Gorbačiova.

Pirmadienį, kovo 11 d., iki pietų į Maskvą atskrido G.Romanovas, D.Kunajevas, pavakary pasirodė ir užatlantėje vizitą nutraukęs V.Ščerbickis. Tačiau jie nieko jau negalėjo padaryti. Visos radijo ir televizijos stotys transliavo gedulingą muziką, pertraukiamą tik trumpų pranešimų apie K.Černenkos mirtį ir M.Gorbačiovo paskyrimą laidojimo komisijos vadovu. Tai reiškė viešai paskelbtą pastarojo pergalę kovoje dėl valdžios.

Dar viename Politbiuro posėdyje, įvykusiame prieš pat plenumą, buvo formaliai sprendžiamas klausimas, kas turėtų būti teikiamas kandidatu į generalinius sekretorius. "Juk jau vakar viską nusprendėme – M.Gorbačiovą paskyrėme vadovauti laidojimo komisijai", – suirzęs Politbiure kalbėjo V.Grišinas.

Kas būtų, jeigu būtų?

Politbiuras pateikė, CK plenumas vienbalsiai patvirtino. 1985 m. kovo 11 d. apie 18 val. M.Gorbačiovas tapo SSKP CK generaliniu sekretoriumi.

Po poros mėnesių jis išvarė iš Politbiuro kovą dėl valdžios pralaimėjusį G.Romanovą ir jį rėmusį V.Grišiną, dar po metų – V.Ščerbickį, D.Kunajevą ir kitus senosios nomenklatūros šalininkus.

1985-ųjų balandį M.Gorbačiovas paskelbė apie SSRS "perestroiką", maždaug po metų prasidėjo viešumo, demokratizavimo ir tam tikrų rinkos diegimo planinėje ekonomikoje procesai.

Lygiai po penkerių metų, kai M.Gorbačiovas buvo išrinktas į sovietų vadovus, Lietuva paskelbė apie savo nepriklausomybę, tuo pačiu keliu nuėjo ir kitos sovietinės respublikos. 1991-ųjų pabaigoje Sovietų Sąjunga galutinai sužlugo.

Visa tai galbūt galėjo ir neįvykti, jeigu po K.Černenkos mirties naujuoju generaliniu sekretoriumi taptų kietos linijos šalininkas G.Romanovas. Bet to "jeigu" nebuvo, nes jis, pagrindinis M.Gorbačiovo konkurentas, lemiamu momentu tiesiog ramiai ilsėjosi Palangoje.

1991–2009 m. buvęs valstybės įmonės Poilsio namų "Baltija" direktorius Jonas Juchnevičius:

– Tuomet dirbau Kretingos rajono valdžioje. Tą 1985 m. kovo dieną ilgam įstrigau eilėje Klaipėdos–Liepojos plente, kuriuo važiavo vyriausybinis kortežas. Kaip vėliau sužinojau, juo iš vadinamosios Brežnevo vilos į oro uostą tąkart važiavo SSKP Politbiuro narys G.Romanovas, apie kurį buvo plačiai kalbama kaip apie realų kandidatą į generalinio sekretoriaus postą. Tik vėliau tądien sužinojau, kad mirė K.Černenka, o G.Romanovas skubėjo į Maskvą, į Politbiuro posėdį, skirtą naujam generaliniam sekretoriui išrinkti.

Dar vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, sužinojau, jog išvykstančiam G.Romanovui buvo "sudarytos sąlygos", kad iki Politbiuro posėdžio jis nesugrįžtų į Maskvą: palangiškį lėktuvą neva dėl blogų meteorologinių sąlygų buvo nutupdę Rygoje, nors saulė žeme ritinėjosi. Kai jis vis dėlto pasiekė Maskvą, viskas buvo jau nuspręsta ir teliko laukti CK plenumo, kuris turėjo formaliai patvirtinti M.Gorbačiovo paskyrimą generaliniu sekretoriumi.

G.Romanovas buvo ne evoliucijos, ne pertvarkos šalininkas, todėl, matyt, su juo taip ir elgtasi. Jeigu jis būtų gavęs valdžią, galbūt dar ne vienus metus būtume gyvenę Sovietų Sąjungoje.

Buvęs Lietuvos komunistų partijos CK sekretorius Lionginas Šepetys:

– Taip, G.Romanovas buvo laikomas vienu galimų pretendentų į SSKP CK generalinius sekretorius, tačiau M.Gorbačiovas visuomet buvo kur kas rimtesnis kandidatas. Jeigu vis dėlto būtų atsitikę taip, kad G.Romanovas būtų laimėjęs tą kovą, tikrai, manau, nebūtų buvę nei persitvarkymo, nei kitų jo nulemtų dalykų, pavyzdžiui, Atgimimo Lietuvoje. Bent jau tikrai ne taip palyginti greitai, kaip tai įvyko prie M.Gorbačiovo. Nes G.Romanovas buvo kietesnės rankos šalininkas, jis turbūt būtų stengęsis neleisti tų demokratizacijos procesų, kuriuos leido M.Gorbačiovas.

Su G.Romanovu niekada neteko bendrauti akis į akį, tik vienuose prezidiumuose esame sėdėję. Bet žinau, kad 1985 m. kovą jis buvo Palangoje ir jau tuomet buvau girdėjęs gandų, kad nesuspėjo į Politbiuro posėdį, per kurį M.Gorbačiovas paėmė valdžią. Tačiau mes į tuos gandus nebuvome linkę per daug gilintis, nes buvome patenkinti, kad po daugelio metų generaliniu sekretoriumi tapo ne senolis, o jaunas perspektyvus veikėjas.