PALANGIŠKIO BUTE – TIKRAS ALTORIUS

Vienišiaus gyvenimą pasirinkęs 77-erių Antanas Mažrimas niekada nesimokė tapybos, bet puikiai kopijuoja senųjų tapytojų šventųjų paveikslus. O savo namuose dar nuo gilaus sovietmečio turi įsirengęs altorių – kiek sumažintą Žemaičių Kalvarijos bazilikos centrinio altoriaus kopiją.

Vienišiaus gyvenimą pasirinkęs 77-erių Antanas Mažrimas niekada nesimokė tapybos, bet puikiai kopijuoja senųjų tapytojų šventųjų paveikslus. O savo namuose dar nuo gilaus sovietmečio turi įsirengęs altorių – kiek sumažintą Žemaičių Kalvarijos bazilikos centrinio altoriaus kopiją.

Malda gynėsi nuo smurto

Jau daugybę metų Antanas gyvena vieno kambario bute Palangos daugiabutyje, ten įsirengęs savo Dievo Motinos altorių.

Vyras yra kilęs iš Skuodo rajono Šačių parapijos Šliktinės kaimo pasiturinčių ūkininkų šeimos, kurioje be Antano augo dar trys seserys. Tarpukariu tėvai turėjo 22 hektarus žemės.

"Mes gimėme baisiu laiku. Dar maži išgyvenome karą, vėliau ne ką mažesnį siaubą kėlė pokaris, kai kaimuose siautė banditai. Tuos, kuriuos dabar šlovina ir ant altoriaus kelia. Gal dalis jų buvo gerų, nežinau, bet mūsų kaime tokie nekaltus žmones žudė, mano tėvus mušė, visą maistą iš namų paimdavo, nesvarbu, ar ko nors po jų likdavo vaikams. Tokiose baisybėse vaikystė praėjo", – prisiminė A.Mažrimas.

Antanas teigė nesuprantantis, kuo jo tėvai partizanams nusikalto, nes, kiek pamena savo mamą, ji visą gyvenimą buvo labai pamaldi ir niekam nieko blogo nėra padariusi.

"Ji kaip kurapka, vaikus kartu pasiėmusi, į Šačių bažnyčią kas savaitę eidavo. Manau, kad jos maldų ir Dievo malonės dėka mūsų šeimos ir į Sibirą neišvežė, juk tėvai turėjo 22 hektarus žemės. Juolab, kad kai tik susikūrė kolūkiai, kaimynai persivertė į raudoną pusę ir į mus ėmė kreivai žiūrėti. Bet kažkaip išgyvenome", – pasakojo Antanas.

Nuo smėlio koplyčių iki altoriaus

Palangiškio atmintyje išlikę, kaip vaikystėje mama gegužės mėnesį papuošdavo Mergelės Marijos paveikslą, visus vaikus suklupdydavo ir melsdavosi. Ta malda, pasak Antano, labai graži, ją vyras teigė mokantis iki šiol.

A.Mažrimas tvirtino, kad nuo mažumės jį traukė menas. Bažnyčioje esą negalėdavo akių atitraukti nuo šventųjų paveikslų, o vaikystėje žaisdamas prie namų iš smėlio statė koplytėles.

Tačiau nei tapyti, nei apdoroti metalo ir juo puošti paveikslus niekur nesimokė. Visa tai išmoko pats.

"Žemaičių Kalvarijos bažnyčios altorius man – pati gražiausia pasaulyje šventovė. Nežinau, iš kur ta trauka. Mano mama labai meldėsi Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinai, turbūt ir man į sielą tai įsismelkė. Kai gavau paveikslo nuotrauką, pradėjau tapyti", – prisiminė A.Mažrimas.

Teigiama, jog Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos paveikslo, kuriam mažiausiai 400 metų, autorius nėra žinomas. Paveikslo originalas buvo stipriai nukentėjęs nuo gaisro, tačiau restauratoriams pavyko jį atkurti.

Šio garsaus ir daugelio tikinčiųjų stebuklingu laikomo paveikslo kopiją ir ėmėsi tapyti Antanas. Paskui pagamino metalo rūbus ir papuošė jį.

O altorių, kuris yra jo namuose, palangiškis pasigamino, dar kai dirbo Palangos vykdomajame komitete ūkvedžiu. To paties Vykdomojo komiteto kieme stovėjo priestatas, ten mažame kambarėlyje Antanas ir gyveno.

Nežinia, kokiu būdu kas sužinojo apie tą altorių, bet netrukus pasklido pavojingos kalbos.

Šventieji – ateistų panosėje

Taigi praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio pradžioje, gūdžiu sovietmečiu, pamaldus žmogus sovietinės valdžios rūmų pašonėje užsiėmė neįtikėtinais tiems laikams dalykais.

Kai tikintieji buvo persekiojami, kunigai tremiami ir uždarinėjamos bažnyčios, jis pasigamino mažąją Žemaičių Kalvarijos bazilikos centrinio altoriaus kopiją ir prie jos meldėsi. Ir visa tai vyko oficialios komunistų valdžios pašonėje.

"Man tą istoriją pasakojo dabar jau miręs buvęs Vykdomojo komiteto vadovo vairuotojas. Jis kartą vežė tuometį pirmininką Daną Puodžių, regis, į Vilnių, tai keli kartu važiavę skundikai visą kelią jam zyzė, kad esą pas mane yra altorius. Ilgai tylėjęs, pirmininkas neištvėrė ir jiems atrėžė, kad nereikia tikinčiųjų persekioti. Ten yra jo kambarys, ką jis nori, tegul ir laiko", – prisiminė Antanas.

Pasak A.Mažrimo, visus 25 metus, kol ten dirbo, iš buvusio Vykdomojo komiteto pirmininko D.Puodžiaus dėl pamaldumo ar altoriaus savo kambarėlyje nė karto neišgirdo jokio priekaišto ar pastabos.

KGB nepaleido iš akiračio

Vis dėlto ne visi valdžios atstovai išskirtiniam pamaldumui buvo tokie pakantūs, kaip tuometis Palangos vykdomojo komiteto pirmininkas. Netrukus Antanu susidomėjo sovietinis saugumas.

"Buvo iš Platelių atvažiavęs toks stribukas, pas mane įsibrovė. Kai pamatė altorių, net sudrebėjo. Paskui buvo ir kitų, pasamdytų, kad mane stebėtų. Vėliau, kai sužinojau, ko vienas toks po mano langais stovėdavo, paklausiau, ar saugumiečiai po 30 rublių jam už tai moka. Jis nesuprato ironijos ir patikslino, kad po 50. Jie turbūt labai bijojo, kad tarybų valdžios nenuversčiau poterius kalbėdamas", – šyptelėjo palangiškis.

Antanas neslėpė, kad pas jį ne kartą lankėsi ir pats Palangos KGB vyriausiasis. Vykdomojo komiteto darbuotojai negalėjo to nepastebėti. Tad, kaip teigė Antanas, kai kurie ėmė jo šalintis kaip saugumiečių pakaliko, nes buvo tikri, kad jis – KGB informatorius.

"Mane saugumiečiai tokiu labai norėjo padaryti. Būčiau buvęs jiems tinkamas "šunelis", tačiau niekada jiems nedirbau, o mane patį persekiojo dėl religinių dalykų. Pamenu, atėjo tas viršininkas ir sako, kad Palangoje yra vienuolių, platinančių "Katalikų kroniką", kurioje agituojama prieš tarybų valdžią", – prisiminė A.Mažrimas.

Antanas pasakojo, kad apsimetė kvaileliu – esą nežinojo, koks tai leidinys, nors pats turėjo ne vieną "Kronikos" numerį. Bet tąkart išsigynė paklausdamas saugumo viršininko, kas gi jam į Vykdomąjį komitetą galėtų nešti tokias kronikas?

"Be to, visas miestas mane saugumo šnipu vadino. Net bažnyčios moterėlės man atsiuntė laišką, kuriame rašė, jog džiaugiasi, kai aš neateinu į bažnyčią, nes jos žino, kas aš esu. Taigi reikia suprasti – saugumiečių pakalikas. Tą laišką parodžiau tuomečiam klebonui, tai jis mane nuramino, kad ir jis panašių laiškų gauna", – pasakojo Antanas.

Atkūrė sunaikintus paveikslus

Nepaisydamas tokio spaudimo, Antanas ir toliau savo namuose meldėsi prie altoriaus bei tapė šventųjų paveikslų kopijas.

A.Mažrimas vardijo, kuriose Žemaitijos bažnyčiose pagal buvusius šventųjų paveikslus yra jo atkurtos kopijos. Dauguma šių darbų jis padarė dar giliu sovietmečiu.

"Aš tada tik gaudavau užsakymą ir net neklausdavau, kur tas paveikslas nukeliaus. Neatsimenu, kiek jų nutapiau. Labai daug Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopijų ant medžio lentos esu nutapęs, tokių nedidelių. Net nežinau, pas ką tie mano paveikslai atsidūrė ir kiek jų pašventinta", – teigė vyras.

Savamokslis dailininkas pagal išlikusias reprodukcijas prieš keliolika metų atkūrė Palangos Birutės kalno koplyčios Dievo Motinos portretą.

Tas paveikslas Birutės kalno koplyčiai esą buvo dovanotas vieno popiežių. Per karą jis gerokai nukentėjo. Nuo paveikslo auksuotus metalo rūbus nuplėšė sovietų kareiviai, vėliau tas paveikslas atsidūrė Palangos bažnyčios rūsyje.

Pasakojama, kad tuometis zakristijonas, valydamas rūsį, esą ne iš blogos valios, sukapojo ir sudegino šią popiežiaus dovanotą vertybę. Antanas, kiek sugebėjo, atkūrė tą paveikslą, kurį klebonas pašventino lygiai prieš 10 metų.

Siela – vienuolio abitu

Antanas teigė, kad nei jis, nei jo trys seserys šeimų taip ir nesukūrė, o liko vieniši pamaldūs žmonės. Pats Antanas neslėpė, jog sieloje jis visada jautėsi esąs vienuolis.

"Kažkada svajojau apie kunigystę, bet nebuvo tokių sąlygų svajonei įgyvendinti. Mano visos mintys buvo nukreiptos į Dievą ir maldas. Jei jos būtų kitokios, būčiau sukūręs šeimą", – pripažino Antanas.

Vyras džiaugiasi, kad prie jo namų altoriaus retsykiais yra laikomos mišios. Jas laiko ne Palangos, o kitų parapijų kunigai.

Vienam dvasininkui po savo mirties Antanas pažadėjo palikti tą altorių, kuris bus įrengtas kažkurios ligoninės koplyčioje.