Po manęs - nors ir sausra

Kai šalį valdo mažumą Seime turinti koalicija, tai jos nariams atsiranda pačios palankiausios sąlygos šantažuoti kolegas dėl postų.

Viceministro posto negavusios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos parlamentarai paliko valstiečių liaudininkų frakciją Seime. Bet kol kas iš koalicijos nepasitraukė.

Premjeras Gediminas Kirkilas už pasilikimą koalicijoje pasiūlė Lietuvos lenkų rinkimų akcijai deleguoti savo atstovą į Ministro Pirmininko patarėjus tautinių mažumų klausimais.

Kazimiros Prunskienės sudarytas sąrašas rinkimams turėjo neoficialų pavadinimą „bendruomenių lyderių koalicija“.

Buvo suburti žmonės, kurie nesiskaito su priemonėmis dėl karjeros.

Dėl karjeros dabar nesibodima keisti pažiūras kaip kojines.

Partijų ideologija - nemadinga. Rinkėjams priimtinesnės ne bendraminčių, o karjeristų su efektingu pavadinimu partija. Kuri niekuo nesiskiria nuo profsąjungos ar lobistų sambūrio.

Svarbiausias jų tikslas - patenkinti savo asmeninius, giminaičių ir partinius interesus. O šalyje - nors tvanas ar sausra.

Tokia taktika valstybės valdymą pavertė verslu.

Svarbiausia po rinkimų prisišlieti prie valdančiosios koalicijos. Jei valdantieji balansuoja ties daugumos - mažumos riba, kiekvienas koalicijos narys tampa aukso vertas.

Savo vertę suprasdami politiniai marginalai sėkmingai šantažuoja kolegas, kol pasiekia postų ar kitų gėrybių.

Tačiau - Eldoradas atsiveria, kai valdančioji koalicija - iš parlamento mažumos.

Kiekvienas durų trinktelėjimas valdantiesiems - lyg vinis į karstą. Mažuma nebegali sau leisti byrėti, nes ir taip jau laikosi už opozicijos garbės žodžio.

Jeigu valdančioji mažuma nebesugeba suganyti visų savo sunkiai surinktų į būrį žąsinų, tai krachas išauš nedelsiant.

Kol į šalį dar nebuvo plūstelėję Europos milijonai, postai nebuvo toks svarbus kąsnis partijoms. Labiau reikėjo palankių įstatymų, kad rėmėjai verslininkai atsiimtų partijų politinėms kampanijoms išleistus pinigus su kaupu.

Kai atsirado galimybė žarstyti Europos paramą, į Seimą plūstelėjo tie, kurie prieš tai buvo partijų mecenatai.

Kam lankstytis politikams dėl palankių teisės aktų verslui, jei pats politiku tapęs būsi savotiškas valstybės iždo bankininkas, gyvenantis iš palūkanų.