POLEDINĖ ŽŪKLĖ SPORTININKEI – IT SVEIKATINANTIS ELIKSYRAS

Nepagydoma liga, kuria prisipažįsta serganti tituluota šalies lengvaatletė, ieties metikė Jadvyga Putinienė, nekelia nei baimės, nei grėsmės gyvybei. Priešingai – vien puikių emocijų. Prieš daugelį metų poledine žūkle susirgusi sportininkė kasmet nekantriai laukia šaltojo sezono: net spirginant šaltukui savo pomėgio neatsisakanti aistringa žvejė griauna stereotipus, kad žiema kupina pavojų sveikatai.

Žuvys – ir aukso, ir sidabro

Nors pastaraisiais metais žiemos šiltėja, pašnekovė neabejoja, kad ir šiemet pavyks ištaikyti bent kažkiek poledinei žvejybai tinkamo laiko. Tad dar gerokai iki naujo sezono starto J.Putinienė ėmėsi, kaip pati sako, rinkti ir rūšiuoti meškeres žiemai.

"Vis tiek randu to ledo – ant marių, ant upės kokios, ant Minijos senvagės", – vardija daugiau nei prieš 50 metų Klaipėdoje šaknis įleidusi moteris.

Kaip pamena J.Putinienė, dar būdama studente, su būsimuoju vyru žvejodavo ant ledu sukaustytų Kauno marių. "Tada, matyt, ir susirgau nepagydomai", – šypteli pašnekovė.

Negali vien patogiai, šiltai sėdėti kambaryje. Žmogus esi gyvas sutvėrimas – juk be galo gera pasijusti gamtos dalimi. Tyras oras, sniegas, vėjas, ledas... Ir kas pakeis tą gamtos grožį?

Ešeriai, raudės, stintos – įprastą žiemos laimikį vardija poledinės žūklės entuziastė. Tačiau, žinoma, didžiausio džiaugsmo moteriai suteikia ne rezultatas, o procesas, azartas.

"Jei tas sugaunamas žuvis reikėtų įvertinti pinigine išraiška, jau visos būtų sidabrinės, o kai kurios – ir auksinės, – šmaikštauja sportininkė. – Taigi kiek pinigų išleidi – ir kelionėms, ir aprangai, grąžtams, kitoms priemonėms. Dėl žuvų į tokią žūklę kažin jau ar eitum, juk čia svarbiausia – malonumas."

Ir vienas lauke karys

Per ilgus metus J.Putinienei yra tekę patirti ir tokių situacijų, kurios daugeliui neabejotinai atrodytų bauginamai ekstremaliomis sąlygomis.

Kartą, artėjant audrai, moteriai kartu su bendražygiu bemaž 2 km iki kranto teko liuoksėti vėjo blaškomomis ledo lytimis.

"Dar rusų laikais ant Kuršių marių žvejojau ešerius, o tie ešeriai, begėdžiai, taip smagiai kibo – negali sustoti! Žinojau, kad ateis pūga – ėmė niauktis, įsismarkavo vėjas. Kai pasukau atgal, iki Nidos buvo kokie 3 km. Prisnigo, o dar rogutes reikia tempti – grąžtas, žvejybos priemonės, žuvys... Paeinu 10 m, krentu ant rogių, paguliu, atgaunu jėgas ir vėl einu. Buvo taip žiauru, kad galvojau, jog nebepasieksiu Nidos. Juk tais laikais nebuvo jokių išmaniųjų telefonų. Bet kažkaip laimingai parėjau", – seną istoriją prisimena pašnekovė.

Neretai pati viena į žiemos žygį išsiruošianti sportininkė neneigia – kompanija jai nebūtina.

"Pasitikiu savimi. Svarbiausia turėti kompasą, be jo jau tikrai negalima išeiti. Bet kai pasiklysti, atrodo, kad ir kompasas blogai pradeda rodyti – net juo imi nebetikėti", – patirtimi dalijasi žvejė.

Išbandymas šalčiu negąsdina

J.Putinienei yra tekę žvejoti net ir spaudžiant –18 °C šalčio.

"Tuo metu dar šunį palydovą turėjau. Kai jis pradėjo šalti, įsispraudžiau tarp kojų, prisiglaudžiau, šuo dreba, man meškerę judina, ešeriai kimba – labai faina, ko daugiau reikia", – šypteli pašnekovė.

Sportininkė tik patvirtina gerai žinomą tiesą: nėra prasto oro – tik netinkama apranga ar blogas nusiteikimas, tad nei lietus, nei šaltis klaipėdietei nėra priežastis tūnoti namie. Ir, kaip patikina, ji negalėtų nė prisiminti, kada paskutinįkart sirgo kokia nors peršalimo liga.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

"Nors dabar jau pradėjau labiau sveikatą tausoti, per didelius speigus nebeinu, bet jei temperatūra iki –10 °C, nėra jokių bėdų, svarbu gerai apsirengti", – tikina šį rudenį 77-ąjį gimtadienį atšventusi sporto veteranė.

Galiausiai, šmaikštauja, juk nesi pririštas lenciūgu prie kokio medžio – sušalai, gali paeiti, pabėgioti, pasimankštinti.

"Pajudėjai, ir vėl nešalta. Anksčiau, kai nebūdavo tokių modernių grąžtų, tekdavo gerai paplušėti, kol išsigręždavai skylę ant ledo. O jei ešeriai gerai eina, tų skylių per dieną ir po 50 reikia išgręžti – kokia tai mankšta!" – neleidžia suabejoti pašnekovė.

Pajūryje – egzotiška medžioklė

Kaip sako aistringa poledinės žūklės entuziastė, sunku būtų konkrečiai ir įvardyti, kur slypi esminis šio proceso žavesys.

"Kaip kažkas galbūt nepasakys, ką jaučia išėjęs į kalnus ir užkopęs į jų viršūnes, panašiai ir čia. Išeini, lauki to kibimo momento, meškerytės galiuko krustelėjimo", – emocijomis dalijasi moteris.

Pašnekovės teigimu, mėgstama veikla ne tik suteikia prasmės kasdienybei.

"Negali vien patogiai, šiltai sėdėti kambaryje. Žmogus esi gyvas sutvėrimas – juk be galo gera pasijusti gamtos dalimi. Tyras oras, sniegas, vėjas, ledas... Ir kas pakeis tą gamtos grožį?" – retoriškai klausia klaipėdietė.

Šaltąjį metą sportininkė lieka ištikima ir kitai ilgametei savo aistrai – po audrų skuba į pajūrį gaudyti gintarų. "Dar kai neturėjau automobilio, iš Girulių važiuodavau namo autobusu – stoviu šlapia, vanduo iš batų teka", – prisiminusi šypteli pašnekovė.

J.Putinienės žodžiais, gintarų medžioklė žiemą ją įkrauna ir adrenalino, ir ypatingų emocijų: "Kad jūs matytumėte, koks tai grožis, kai bangos gintaro gabaliuką išmeta ant lyčių!"

Varikliukas turi veikti

Pavydėtiną fizinę formą ir ištvermę pirmoji Klaipėdos olimpietė iki šiol demonstruoja ir įvairiose sporto rungtynėse.

Nuo 1990 m. pasaulio, Europos lengvosios atletikos veteranų varžybose dalyvaujanti J.Putinienė iš jų grįžta arba nugalėtoja, arba prizininke. O daugkartinės Lietuvos čempionės pasiektas ieties metimo rekordas (67,84 m) laikosi jau daugiau nei 40 metų.

"Negaliu pasakyti, iš kur ta gera sveikata ir forma – gal tai ir tėvų dovana, genai, mūsų giminėje visi buvo gana stiprūs, drūti", – svarsto iš Telšių rajono kilusi sportininkė.

Ko gero, labiau nei sportas klaipėdietę fiziškai nuvargina neišvengiami buities darbai.

"Ventės rage turiu tokią trobą, tad ten visokių ūkinių darbų tenka dirbti: ir žemę kasti, ir žolę nupjauti, ir obelis nugenėti. O kur dar dvi valtys – jas irgi reikia prižiūrėti, nuvalyti, nudažyti, rudenį iš vandens iškelti, pavasarį – nuleisti", – vardija pašnekovė.

Vis dėlto sportininkė pripažįsta, kad gera savijauta neatsiejama tiek nuo aktyvaus gyvenimo būdo, tiek subalansuoto mitybos ir poilsio režimo, tiek ir nuo pozityvaus nusiteikimo. Antai nuo aktyviojo sporto laikų J.Putinienė laikosi įprastos taisyklės – nakties miego atsigulti iki 11 val. vakaro.

"Jei ištisomis dienomis vien sėdėčiau namuose, bemat pasidaryčiau ligonė, – šypteli pašnekovė. – Aktyvumas, be abejonių, suteikia sveikatos, o ypač judėjimas svarbus sulaukus vyresnio amžiaus. Jei nejudėsi, viskas ims griūti ir imunitetas susilpnės, tapsi neatsparus ligoms."