Supratinga, besišypsanti, dėmesinga pacientams, mokanti padrąsinti ar paguosti. Tokiais žodžiais klaipėdiečiai apibūdina Klaipėdos sveikatos priežiūros centro Profilaktikos skyriaus vedėją Audronę Renkauskienę. Moteris įsitikinusi, jog pamatus neblėstančiam optimizmui ir norui pagelbėti žmogui jos gyvenime padėjo dramatiškų įvykių kupina vaikystė.

Apie darbą

A. Renkauskienės medikės karjera prasidėjo 1963 m. Moteris buvo jauna profesinės bei praktinės patirties neturinti gydytoja.

„Tačiau atkaklus žinių siekimas, noras tobulėti ir kuo geriau atlikti gydytojos misiją, padėjo pasiekti karjeros aukštumų – Klaipėdos visuomenės sveikatos centre tapau vyriausiąja infekcinių ligų profilaktikos gydytoja“, – kalbėjo pašnekovė.

Medikė pripažįsta esanti ne tik optimistė, bet ir maksimalistė – niekada neskaičiavusi darbo valandų. Moteris kartu su vyru Algirdu, kuris daugiau nei 20 metų dirbo Vakarų laivų remonto įmonės generaliniu direktoriumi, buvo tikri darboholikai.

„Bet suspėdavau viską – ir pasirūpinti sūnumi, namais. Myliu žmones, mėgstu darbą. Jausmas, kai kam nors gali padėti, – nepakartojamas ir motyvuojantis. Nežinau, gal man tiesiog pasisekė. Darbe visuomet supo profesionalūs kolegos, puikūs žmonės, su kuriais dalijomės ne tik medicinos žiniomis, bet ir asmeninėmis problemomis, džiaugsmais“, – šypsojosi pašnekovė.

Nors ir būdama pensinio amžiaus, moteris neatsisakė profesinės veiklos. A.Renkauskienė tikina besidžiaugianti galimybe dirbti Klaipėdos sveikatos priežiūros centro Profilaktikos skyriaus vedėja. Šioje darbovietėje ji praleido net 19 metų.

Apie šeimą

Kaune gimusios A.Renkauskienės ankstyvos vaikystės patirtys galėtų sugulti į kino filmo scenarijaus puslapius. Moteris yra tremtinių dukra.

„Tėvelio netekau vos vienerių – jis buvo sušaudytas už antitarybinę veiklą. Mano vaikystės prisiminimai – migloti ir fragmentiški: išsiskyrimas su gimtine Lietuva, Sibiro platybės, ilga kelionė su mama namo į savo šalį“, – mintimis į praeitį grįžo pašnekovė.

Jaunos mergaitės ir jos mamos pabėgimo istorija neeilinė: A.Renkauskienės mamos brolis papirko jas saugojusius žmonės, kad tremtinės galėtų parvykti į tėviškę.

„Tiesa, iš pabėgimo prisimenu plačią upę, kuri man atrodė tarsi be krantų, košę kareiviškame šalme. Juk man tuomet buvo vos septyneri“, – kalbėjo pretendentė į Metų klaipėdietės titulą.

Medikė prisiminė, jog su mama grįžusi į Lietuvą patyrė sovietmečio rykštes: slapstėsi, nes iš Sibiro pabėgo ir dokumentų neturėjo, gyveno kur papuolė. Kai A.Renkauskienei buvo 12 metų, nuo tuberkuliozės mirė jos mama.

„Ji neturėjo galimybės gydytis, o ir pinigų vaistams nebuvo. Tačiau gyvenimas man padovanojo daug gerų žmonių. Mane glaudė ir globojo svetimi, vėliau gyvenau vaikų namuose, dar po keliolikos metų priglaudė giminaičiai. Patirtis, kurią suteikė gyvenimas vaikystėje ir paauglystėje, išugdė optimizmą, tikėjimą gėriu ir laiminga visų įvykių pabaiga“, – kalbėjo moteris.

Anot jos, ir studijos tuometiniame Kauno medicinos institute tapo laimingu bilietu, kurio galėjo ir negauti.

„Mokiausi gerai, todėl įstoti studijuoti medicinos nebuvo problemų, bet mano gyvenimo aprašymas „netilpo“ į sovietinio režimo rėmus. Tačiau per mandatinę komisiją į Kauno medicinos institutą mane užtarė protingi ir intelektualūs žmonės, taigi, tapau studente, – teigė pašnekovė.

1963 m., gavusi gydytojos diplomą ir suradusi savo meilę, moteris atvyko į Klaipėdą.

„Su savo vyru Algirdu, kuris prieš pusantrų metų išėjo Anapilin, gyvenome kartu daugiau nei keturiasdešimt metų, užauginome sūnų Rytį. Sunku man ir šiandien kalbėti apie sutuoktinį būtuoju laiku. Juk su tuo žmogumi išgyvenome puikiausius bendro gyvenimo metus“, – atviravo moteris.

Apie pomėgius

Pašnekovė tikino gyvenime visur ir visuomet siekianti grožio ir gėrio, todėl didžiausias jos pomėgis – gėlės.

„Jos papuošia kasdienybę, suteikia man geros nuotaikos ir kūrybos pojūtį. Savo buto balkoną apželdinu kasmet ir svajoju, kad visoje Klaipėdoje žmonės puoštų įvairias erdves. Gėlės – sielos atgaiva, grožis ir nepakartojamas Dievo kūrinys“, – įsitikinusi pašnekovė.

Moteris pripažino esanti ir didelė kačių mylėtoja, pati auginanti ypatingą katytę. Anot jos, kiekvienas gyvas sutvėrimas, prilygstantis stebuklui, daro gyvenimą prasmingesnį.

„Na, o spektakliai, kuriuos stengiuosi lankyti reguliariai, – dar vienas mano pomėgis. Klaipėdos dramos teatro aktoriai, režisieriai – mano sielos draugai“, – pasakojo moteris.
A.Renkauskienė neatsisako ir maudynių jūroje, net spalio mėnesį.

Apie Klaipėdą

Pašnekovės teigimu, Klaipėdos miestas – dalis jos. „Kaip ir aš – dalis šio miesto. Mano gyvenimas, profesinė veikla, džiaugsmai ir skausmai – viskas užrašyta Klaipėdos miesto istorijos puslapiuose. Myliu Klaipėdą ir didžiuojuosi, kad likimas mane atvedė čia. Kasmet uostamiestis keičiasi, gražėja ir auga. Smagu būti šio miesto gyventoja, nes jame praleidau beveik penkiasdešimt metų“, – įsitikinusi pašnekovė.

Gyvenimo credo

„Esu žodžio ir veiksmo žmogus, todėl mano gyvenimo credo: „Jei gali padėti žmogui – neatidėliok kitai dienai, padėk dabar“. Ši nuostata lydi mano gyvenimą. Branginu žmones, kurie padėjo man, ir tuos, kuriems pati buvau reikalinga. Juk taip esame sutverti – tik padėdami ir suteikdami vilties šalia esantiems tampame laimingi“, – teigė pašnekovė.

Apie Metų klaipėdietę

A.Renkauskienė prisiminė, kad jau ne pirmą kartą yra nominuota Metų klaipėdietės titului.

„Ačiū žmonėms, kurie man suteikė šią galimybę. Kai sužinojau, kad patekau į septynetuką, buvau džiugiai bei maloniai nustebusi. Jeigu kiti mano, kad esu verta būti tarp geriausių miesto moterų, tada galiu tik padėkoti ir pasakyti, kad gėris gimdo gėrį, suteikta viltis kitiems vėliau grįžta dvigubu gėriu“, – šypsojosi moteris.