PRIEDANGOJE – KRYŽIUS IR ŠVENTŲJŲ SKULPTŪROS

Prieš 35 metus Klaipėdos tikintiesiems sugrąžinta Marijos Taikos Karalienės bažnyčia šiandien yra ne tik šventykla, ilgos kovos už tikėjimą simbolis, bet ir priedanga. Kol kas bažnyčios rūsyje laiką leidžia jaunieji skautai, čia saugomi ir pirmieji žmonių dovanoti religiniai daiktai – dramatiškos bažnyčios istorijos liudijimai.

Už masyvių rūsio durų

Reti kurie maldos namai neturi savo užkaborių – palėpių ar rūsių, kuriuose per ilgus metus susikaupia įvairių religiniams ritualams skirtų daiktų.

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia – ne išimtis, tik jos kolekcija gana kukli, nes šventyklai teko dramatiškas likimas.

Bažnyčia tikintiesiems sugrąžinta tik prieš 35 metus, tad labai senų relikvijų, kurios jau nebenaudojamos, nedaug.

Palėpės Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje nėra, – tik bokštas ir pusrūsis. Viso rūsio įrengti čia nebuvo galima, nes pats pastatas statytas pelkėtoje vietoje.

„Senosiose bažnyčiose paprastai per šimtmečius būna daug visko sukaupta, tačiau mūsų bažnyčia, kurios istorija dramatiška, vis dėlto gana nauja. Tai ir tų apeigoms skirtų nebenaudojamų daiktų ne per daugiausiai“, – pastebėjo parapijos klebonas Mindaugas Šlaustas.

Kai kas saugoma už masyvių durų į pusrūsį, kurios paženklintos geltonu lipduku su užrašu „Priedanga“.

Kunigo teigimu, šios patalpos dabar pritaikytos jaunimo veikloms, čia renkasi skautai.

Atgabeno ir iš JAV

„Čia pat laikome ir bažnytinius daiktus, kurių nebenaudojame. Nemažai mums tų reikmenų – senovinį, procesijoms skirtą kryžių, šventųjų skulptūras ir kitus – padovanojo žmonės, kai tik bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems. Kai kurie daiktai buvo atgabenti iš JAV. Dažnu atveju archyvinių duomenų, kas ką padovanojo, neturime. Tik ant kai kurių daiktų likę įrašų su dovanotojų pavardėmis“, – kalbėjo M. Šlaustas.

Kunigas pasakojo, kad tikintiesiems atgavus bažnyčią, žmonės masiškai nešė religinius daiktus, dovanojo, nes šventykla nieko neturėjo.

„Štai čia lempa, kuri būdavo kabinama prie tabernakulio, ji atvežta iš Amerikos. Ją reikėtų restauruoti ir bus galima demonstruoti žmonėms. Ateityje planuojame bažnyčios bokšte surengti tų apeiginių daiktų parodą. Lyginant su kitomis bažnyčiomis, mūsų rūsyje saugomų reikmenų kiekis labai kuklus. Senovinės bažnyčios ar parapijos, skaičiuojančios kelis šimtus metų, per savo veiklos ir gyvavimo metus turėjo įvairių fundatorių, mecenatų, kurie dovanodavo paveikslus, meno vertybes ar liaudies meistrų kūrinius, o mūsų bažnyčia ta prasme yra labai nuskriausta“, – pastebėjo kunigas M. Šlaustas.

Dar yra viena patalpa rūsyje žemomis lubomis, keistos paskirties raudonomis plytomis išmūryta niša, kuri tuščia. Kam ji skirta, ir kas joje galbūt paslėpta, iki šiol nėra aišku.

Lyginant su kitomis bažnyčiomis, mūsų rūsyje saugomų reikmenų kiekis labai kuklus.

Komunistai labai nustebo

Daugiau nei prieš 60 metų Rumpiškės pelkynuose buvo pašventintas kertinis Marijos Taikos Karalienės bažnyčios akmuo.

Šventykla buvo pastatyta vos per trejus metus ir per naktį prieš pat jos atidarymą atimta iš tikinčiųjų.

Jos statytojams šviesaus atminimo kunigams Bronislovui Burneikiui (1923–1991) bei Liudvikui Poviloniui (1910–1990) buvo sukurpta baudžiamoji byla, o pati bažnyčia paversta „liaudies filharmonija“.

Šiemet sukanka 35 metai, kai Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Dar lygiai tiek metų žmonės kovojo už teisę joje melstis, kol galiausiai triumfavo teisingumas.

Šiandien turbūt mažai kas žino, kad ne Maskvos, o būtent Vilniuje sėdėję komunistai su Antanu Sniečkumi (1903–1974) priešakyje darė viską, kad uostamiesčio bažnyčia nebūtų atidaryta.

Nomenklatūrinę komunistų viršūnėlę tuokart stebino ne tik tai, kad šventykla buvo pastatyta taip greitai, bet ir kitas neįtikėtinas dalykas.

Bažnyčios statyboms žmonės patys surinko stulbinamai didelę tiems laikams sumą – 3,5 mln. rublių.

Pagal architekto Juozo Baltrėno projektą buvo gana greitai pastatyti modernūs 63 m ilgio ir 25 m pločio trijų navų maldos namai su 70 m aukščio bokštu.

Komunistų pasitarime tada prasitarta, kad „pinigus bažnyčiai aukojo ne tik Lietuvos tikintieji, bet ir iš JAV“.

Paskui šis faktas buvo panaudotas byloje, kaltinant bažnyčios statytojus kunigus manipuliacijomis ir užsienio valiuta. Sovietmečiu tai buvo laikoma labai sunkiu nusikaltimu.

Eksponuos: kunigas M. Šlaustas teigė, kad ateityje, restauravus nebenaudojamus bažnytinius apeiginius daiktus, juos ketinama eksponuoti bažnyčios bokšte. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Filharmonija neprigijo

Visoje Sovietų Sąjungoje tuomet tai buvo pirmieji legaliai pastatyti maldos namai, tačiau labai greitai Marijos Taikos Karalienės bažnyčia buvo nuniokota ir paversta „liaudies filharmonija“.

Pirmąjį laišką, siekdami atgauti šventyklą, Kremliui tikintieji parašė 1974 m.

Kitą peticiją Klaipėdos ir visos Lietuvos katalikų vardu SSRS vadovui Leonidui Brežnevui nusiuntė 1979 m., reikalaudami grąžinti Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, kuriai statyti leidimą suteikė pati SSRS Aukščiausioji Taryba.

Paskui buvo raštas Michailui Gorbačiovui su beveik 150 tūkst. tikinčiųjų parašų.

Pagaliau tikslas buvo pasiektas.

Paskutinysis koncertas užgrobtos bažnyčios patalpose surengtas 1988 m. lapkričio 24-ąją.

O kitą dieną toje pačioje salėje Telšių vyskupas Antanas Vaičius, kunigas B. Burneikis ir kiti dvasininkai jau aukojo pirmąsias mišias.

Žmonės „liaudies filharmoniją“ per parą pavertė savo bažnyčia.

Mįslė ateities archeologams

Dabartinio parapijos klebono, kuris, rengdamasis šventyklos atgavimo sukakčiai, kaupė visą archyvinę medžiagą, teigimu, Marijos Taikos Karalienės bažnyčia prieš jos atėmimą turėjo tam tikrų brangių dalykų, bet šventyklą pavertus liaudies filharmonija jie dingo.

„Vienas tokių pradingusių daiktų buvo vamzdiniai vargonai. Domėjomės, kur jie galėjo prapulti, bet po ilgų ieškojimų manytume, kad jie vis dėlto buvo sunaikinti. Buvo dar alebastrinės kryžiaus kelio stacijos, marmuro altorius, visa tai buvo sudaužyta vos atėmus bažnyčią iš tikinčiųjų. Jokių pėdsakų neradome, kad šitie daiktai būtų kur kitur nukeliavę“, – teigė klebonas.

Tuomet buvo nuverstas ir bažnyčios bokštas, jį paskandino vadinamajame Baikaliuko tvenkinyje, netoli Šilutės plento. Baikaliukas šiuo metu jau užpiltas, o ant jo iškilo prekybos centras.

Atgavus maldos namus, suniokotą bokštą nuspręsta palikti ten pat, kur jį atvežė bažnyčios naikintojai.

Juokaujama, kad tai bus nemenka mįslė ateities archeologams, kurie kada nors galbūt jį atkas.

Juos turėtų gerokai nustebinti, o kur dingo pati bažnyčia, kad liko tik bokštas?

„Ar tame tvenkinyje galėjo būti sumesta daugiau naikinamos bažnyčios daiktų, nežinia, nes dokumentuose tai nefiksuota. Likę tik žmonių pasakojimai, kuriuos reikia tikrinti, bet vargiai mes ką nors beatseksime“, – abejojo M. Šlaustas.

Kryžių iškėlė per parą

Kleboną labiausiai stebino, kad paskelbus apie bažnyčios sugrąžinimą tikintiesiems, per parą buvo išardytos ir išneštos salės kėdės, nuimtas užrašas „Liaudies filharmonija“ ir iškeltas kryžius.

O kitą rytą, prieš 35 metus, ant scenos aukotos mišios, kurių žmonės klausėsi stovėdami.

Paskui pamažu radosi altorius, freskos, klauptai, varpai, atstatytas bažnyčios bokštas.

Šiandien Marijos Taikos Karalienės bažnyčia ne tik šventykla, ilgos kovos už savo tikėjimą ir valstybės laisvę simbolis, bet ir priedanga, jei jos prireiktų karo atveju.

Kol kas toje priedangoje laiką leidžia jaunieji skautai, čia saugomi ir patys pirmieji maldos namams žmonių dovanoti kryžiai ir šventųjų skulptūros – dramatiškos bažnyčios istorijos liudijimai.