SENOLEI 103 METAI – NE RIBA

Linkėjimas sulaukti šimto metų klaipėdietei Bronislavai Saltonienei būtų netaktiškas, – gruodžio 5 d. moteris švęs 103-iąjį gimtadienį. Ji yra viena vyriausių uostamiesčio žmonių. Klaipėdoje gyvena tik keli jos bendraamžiai. Nepaisant itin garbingo amžiaus ir senkančių jėgų, B.Saltonienė išlaikė ne tik nuovoką, bet ir sveiką humoro jausmą.

Taurelės brendžio neatstūmė

Klaipėdoje gyvena devyni šimtamečiai.

Daugelio jų artimieji nelabai norėtų, kad miesto valdžios atstovai sveikintų juos tokio garbingo gimtadienio proga. Mat retas šių sukaktuvininkų yra žvalus ir sugeba bendrauti su nepažįstamais žmonėmis.

B.Saltonienė yra, ko gero, guviausia Klaipėdos ilgaamžė.

Kai sūnus Povilas Saltonas pasakė mamai, kad į svečius atvyks žurnalistų, moteris akimirką pagalvojo ir pasiūlė svečius apgauti: "Pasakyk, kad manęs nėra, o aš pasislėpsiu po antklode."

Nors perkopė šimtmetį, senolė nenori visą dieną gulėti lovoje.

Tik prieš porą savaičių sulaukusi savo eilės gauti vaikštynę močiutė pėdina po sūnaus namus, pastebėdama kiekvieną detalę.

Vasarą, kai lauke pakankamai šilta, senolė didžiąją dienos dalį praleidžia kieme. Sūnus jai yra paruošęs savotišką sostą – patogų krėslą.

60-metis jauniausias moters sūnus teigia, kad mama yra itin pastabi ir užsispyrusi. Prieš kelerius metus išgyvenusi akių operaciją senolė išgirdo gydytojo patarimą vengti žiūrėti televizorių.

Nuo tos dienos šviečiantis ekranas jai nebeegzistuoja, tą pačią akimirką ji prarado interesą bet kokioms laidoms.

Sūnaus ar kitų artimųjų tikinimas, jog jai nėra uždrausta žiūrėti televizoriaus, o tik patariama daryti tai su saiku, moters neįtikino. Ji mieliau pasiklauso per radiją transliuojamų mišių, kalba poterius.

Šalia senolės lovos ant spintelės stovi du buteliukai su lašiukais akims. Vienus būtina sulašinti aštuntą, kitus – po valandos. Močiutė seka laiką ir pati minutės tikslumu vartoja vaistus.

Dauguma mamos prisiminimų susiję su senais laikais – jos vaikyste ir jaunyste.

Į svečius užsukę žmonės stebisi, kokia guvi ir mielai bendraujanti yra šimtametė.

"Neseniai turėjome svečių, beveik juokais ištiesiau mamai taurelę brendžio. Joje gal tik 20 gramų buvo. Neatstūmė, išgėrė ir ne tik tą vieną taurelę. Žinoma, tai tebuvo lašai, bet ji nevaidina šventosios, pajuokauja, pakalba. Tąkart tapo linksmesnė, ėmė dainuoti, – atviravo P.Saltonas. – Žinoma, šiuolaikinės technologijos jai sunkiai suvokiamos. Dauguma mamos prisiminimų susiję su senais laikais – jos vaikyste ir jaunyste."

Gimimo metai – 1913-ieji

"Pamenu, buvau dar vaikas, dažnai girdėdavau mamą sakant, kad ilgai būsiu jauna, nesensiu, nes gimiau jauname mėnesyje. Kai suaugau, dažnai žmonės sakydavo, kad atrodau jaunesnė nei iš tiesų esu", – apie savo ilgaamžiškumo paslaptį kalbėjo B.Saltonienė.

Senolė prisiminė, kaip giminaičiai priekaištaudavo jos mamai pasendinus dukrą, nes galėjo užregistruoti jos gimimą 1914 m. sausį, tada ji būtų metais jaunesnė.

Dažnai girdėdavau mamą sakant, kad ilgai būsiu jauna, nesensiu, nes gimiau jauname mėnesyje.

Seniai atsisveikinusi su visais septyniais broliais ir seserimis bei sutuoktiniu, dabar senolė gyvena prisiminimais.

"Kai manęs ko nors paklausia, turiu pavožoti, iškart atsakyti negaliu. Kartais visą naktį vožoju, bet paskui prisimenu", – atviravo senolė.

Moteris lenkia pirštus vardydama: pirmasis brolis buvo Blažiejus, po jo – sesuo Uršė, paskui – Marė, brolis Juozapas, dar viena sesuo – Cecilija.

Bronislava buvo šeštas vaikas aštuonių atžalų šeimoje. Moteris nepamena nė vieno giminaičio, kuris, kaip ji, būtų sulaukęs 100 metų.

Klausinėjama apie ilgaamžiškumo priežastis moteris tikino nedariusi nieko kitaip nei jos draugai ar šeimos nariai.

Dukart išvengė mirties

Paprašyta papasakoti pačius įspūdingiausius savo gyvenimo įvykius, B.Saltonienė neabejodama tvirtino, jog dukart vos išlikusi gyva, kai Antrojo pasaulinio karo metu ją užklupo kulkų kruša iš lėktuvo.

Abu kartus nebuvusi net sužeista.

Pirmasis žiaurus lėktuvų antskrydis buvęs pačioje karo pradžioje.

Bronislava su pirmagimiu ant rankų važiavo vežimu į malūną miltų parsivežti.

Grįžtant staiga pasirodė lėktuvas, jis skrido taip žemai, atrodė, kad nukirs medžių viršūnes.

Kai pasiekė vežimą, iš lėktuvo pradėjo šaudyti. Arklys pasibaidė, šoko į vieną, į kitą pusę, stojo piestu. Bet nė viena kulka nekliudė nei moters, nei jos vaikelio, nei arklio.

Antrąjį kartą karas jau buvo pasibaigęs, šeimos sodyboje gyveno rusų karininkai, o šeimininkai jau buvo išėję iš rūsio, kuriame slėpėsi nuo fronto siaubo.

Vieną dieną Bronislava netoli savo trobos pamatė aukštai skrendantį lėktuvą. Prie daržo, šalia berželių į jos pusę, iš to lėktuvo pasipylė kulkos. Jos smigo visai šalia ir tik per stebuklą moters neužkabino.

Tinginystei laiko nebuvo

Prisimindama vaikystę moteris teigė, kad linksmybėms ar išdykavimams laiko nebuvę, – šeima turėjo daug žemės, pati viską dirbo, o jos pareiga buvo prižiūrėti gyvulius. Kol buvo maža, ganė žąsis.

"Gal 60 žąsų buvo, jos manęs visai neklausė. Kartą subėgo į kaimyno avižas, o aš jų niekaip negaliu išvaryti. Nusivilkau švarką, užmečiau viename gale jį, o iš kitos pusės pati variau, taip ir išginiau", – vienu ryškesnių prisiminimų dalijosi močiutė.

Senolė pasakojo bandą ganiusi iki 16 metų. Mokyklą lankė tik kelis mėnesius. Kai vyresnis brolis ir seserys ruošdavo pamokas, žinios nepraslydo ir pro Bronislavos galvą.

Vėliau, kai jos sutuoktinis mokėsi vakarinėje mokykloje, kartu su juo ir Bronislava daugiau mokslų ragavo, tiesa, pamokų ji nelankė.

Senolė dar nepamiršo, kaip kartą matematikos uždavinio neįkandęs vyras išėjo pasiklausti sprendimo būdo pas mokytoją, o kai grįžo, rado ją šį uždavinį jau išsprendusią.

Dar būdama mergina B.Saltonienė mokėsi pas siuvėją amato. Ji aprūpindavo rūbais visą savo šeimą, siuvo ir pagal užsakymą.

Susidomėjimas šia profesija, ko gero, kilo dar tada, kai pasamdyta siuvėja sukirpo medžiagą jos suknelei.

"Žiūrėjau į dailų, mėlyną audeklą, kaip siuvėja jį sukarpė, ir stebėjausi, kaip iš tokių gabaliukų gali išeiti suknelė. Labai gailėjau tos medžiagos. Bet dabar nebepamenu, ar gražią suknelę man pasiuvo, reikia labai pagalvoti", – iš atminties nuotrupas traukė senolė.

Tėvas išprašė piršlius

Ne pirmą dešimtmetį našlaujanti B.Saltonienė pasakojo pati sutuoktinio negalėjusi išsirinkti.

Jos tėvai tuomečiame Tirkšlių valsčiuje, Zastaučių kaime, turėjo 39 hektarus žemės, ūkininkavo.

Moteris iki šiol prisimena, kaip du kartus atvykę piršliai klausė tėvo, ar leis Bronislavą už vyro.

"Girdėjau, kaip papūnėlis sakė – neleisiąs rinktis iš dukrų, nes turi imti iš eilės. Tada mano dvi vyresnės seserys tebebuvo netekėjusios. Kai atėjo laikas, tekėjau už tokio, kokį pripiršo. Savo vyrą truputį pažinojau, susitikdavome vakarėliuose, pašokdavome, bet jokios meilės prieš vestuves nebuvo. Nė galvoti negalvojau apie jį. Tiesiog atsiuntė piršlį. Taip išėjo, kad vienu metu tekėjome aš ir trečioji mano sesė, vyko dvigubos vestuvės. Neblogas buvo žmogus mano vyras, galiu pasakyti, kad gerą gyvenimą nugyvenu", – paniro į prisiminimus B.Saltonienė.

Merginai tėvas davė du tūkstančius litų pasogos, už šiuos pinigus pora nusipirko namelį Mažeikiuose ir pradėjo gyventi atskirai.

Akmenukas – į viralą

Dar vienas ryškus senolės prisiminimas – susitikimas su čigonais.

Dabar ji nebepamena, kodėl visas būrys vaikų atsidūrė už Ventos, kur buvo įsikūrę čigonai. Nuo kalvelės vaikai stebėjo, kaip čigonės virš laužo virė valgį.

Išdykėliai ėmė mėtyti akmenukus į tą puodą, daugybę kartų nepataikė, bet kartą akmenukas pliumptelėjo į viralą.

Tada čigonės pakilo, ėmė bartis, šaukti, vaikai pasileido bėgti.

Bronislava, matyt, tebebuvo visai maža, nes atsiliko ir labai bijojo, kad ją pagaus, bet piktosios moterys jos nepavijo. B.Saltonienė tikino daugiau taip nebeišdykavusi.

Per sovietmetį rusiškai kalbėti moteris neišmoko. Ji prisimena kai kurias frazes, kurios dabar kelia juoką.

"Ja nevogal, ja pagrobal į pobegal", – taip žemaičių vaikai teisindavosi dėl kokio nors nugvelbto daikto.

Šią kalbą suprasti ji ėmusi tada, kai jos namuose po karo buvo apgyvendinta rusė su vaiku.

Senolė iki šiol prisimena, kaip stebėjosi visiškai kitokiu kitatautės verpimo būdu. Rateliu verpti buvę kur kas patogiau.

Dar piemenaudama mergaitė gudraudavo, tikindama kitus piemenukus mokanti kalbėti vokiškai.

Du liaudies dainos posmelius ji buvo išmokusi skaitydama žodžius iš dešinės į kairę. Vaikai kraipydavo galvas, klausydami negirdėtos kalbos.

Šiuos keistus žodžius senolė be sukliuvimo pyškina iki šiol.