Vytauto Liaudanskio nuotr.

SENOVĖ – GYVENIMO DALIS

2014-10-11 08:13
Daiva Janauskaitė

Nuostata, kad lietuviai yra gobšūs, lenktais į save nagais žmonės, bliūkšta važinėjant po Klaipėdos rajoną, kur gyvena ir dirba daugybė žmonių, saugančių bei gaivinančių senuosius krašto statinius. Svarbiausia – jie tai daro niekieno neverčiami.

Rado iškasinėtą sodą

Klaipėdos kraštas yra unikalus ne tik savo dvasinės kultūros skirtumais nuo Didžiosios Lietuvos, bet ir materialine kultūra. Net nelabai akylas keliautojas, pasukęs iš Klaipėdos į pietus, atkreipia dėmesį į senuosius, dažniausiai raudonų plytų pastatus. Daugelis jų, nors ir pastatyti labai seniai, nėra įtraukti į architektūros paveldo sąrašus, nes išdygo pagal tipinius projektus.

Jūreivis Romualdas Denevičius prieš 12 metų nusipirko griūvantį namą Būdviečių kaime. Kiauras stogas jau daug metų nebesaugojo nuo lietaus, todėl vidus buvo įdrėkęs, o tarybiniais metais palėpėje iš silikatinių plytų sumūrytos pertvaros prislėgė sienas ir jos jau buvo išlinkusios.

Sodybos šeimininkai Purvinai pasitraukė į Vakarus baigiantis karui. Name liko viskas, ką šeima buvo užgyvenusi. Po daugybės metų čia apsilankęs senųjų šeimininkų sūnus, dabar gyvenantis JAV Arizonos valstijoje, prisiminė, kad kažkokius brangesnius daiktus jie buvo užkasę. Akivaizdu, jog šių turtų ieškota ne vieną dešimtmetį, nes R.Denevičius rado sodą, iškasinėtą taip, lyg į jį buvo susirinkę visi apylinkių kurmiai.

Stogo konstrukcijose naujasis savininkas rado įrėžtą 1876 metų datą, kuri veikiausiai nurodo namo statybos metus. Tiesa, ant namo galo yra užrašyti 1930 metai, tai – pastato įteisinimo data.

Pasagos byloja apie ūkį

R.Denevičiui įdomus senųjų namo savininkų likimas. Netrukus svetainę puoš išdidinta ir įrėminta nuotrauka, kurioje Purvinų šeima nufotografuota prie namo. Joje matyti ir namo pastatymo metais pasodinta obelis, kuri ir dabar veda vaisius.

"Čia yra buvęs didelis ūkis: dvi arklidės, ūkinis pastatas. Akivaizdu, kad arklių čia buvo labai daug, kur tik kasame, randame pasagų. Plytos rištos tik kalkių ir smėlio mišiniu. Labai išmintingai įrengta ventiliacija, o pats namas pasuktas kampu į vyraujančius vėjus, todėl kieme niekada neturime skersvėjų, o namas nedrėksta", – statinio ypatybes vardijo jo šeimininkas.

Name vienu metu gyveno kelios kartos, todėl kambariai nebuvo dideli, namas turėjo kelis kaminus ir trejas duris.
Prieš kelerius metus buvo atvažiavęs namo šeimininkų sūnus ir pasakojo, kad viena namo pusė iš vidaus buvo medinė, tik vėliau per vieną plytą apmūryta. Toje pusėje gyveno seneliai, kitoje – gausi šeimininko šeimyna. Čia sekmadieniais žmonės iš apylinkių rinkdavosi giedoti, po to gerdavo "kafijos".

"Čia sustoja laikas. Kas atvažiuoja, nori pasilikti ilgesniam laikui. Gera, ramu", – savo pajautomis dalijosi dabartinio sodybos šeimininko moteris Dalia.

Švyti tik pusė namo

Netoliese esančiame Stragnų pirmajame kaime dar yra nemažai senųjų sodybų ir gana tvirtų statinių. Viename jų – dideliame mediniame name dar gyvena kelios šeimos. Namas stebina kontrastu – pusė jo iš tolo švyti naujumu. Nudažytas, suremontuotas, sutvirtintas, jis, atrodo, bando neleisti galutinai susmukti kitai namo pusei.
Apibūdindama šio pastato gyventojus Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė gyrė darbštuolius Laimoną bei Daivą Kasmauskus ir apgailestavo, kad jų kaimynai neturi galimybės tvarkyti savosios namo pusės.

L.Kasmauskas dirba Klaipėdoje uosto įmonėje, bet kelias į namus už 25 kilometrų jam neprailgsta. Vyras šiame name gimė, augo ir neketina palikti šios vietos.
Tris sūnus auginantys sutuoktiniai apie sodybą, kurioje gyvena, žino viską. Šeimos galva, padedamas sūnų bei brolio, didžiąją daugumą darbų darė pats.

Lupo lubas ir kūreno

Tarybiniais laikais name gyveno bene aštuonios Priekulės paukštininkystės tarybinio ūkio darbuotojų šeimos.
Sovietmečiu žmonės ne tik nesaugojo valdiško būsto. Kelios rusų šeimos buvo pradėjusios nuo pastogės plėšti ir kūrenti medieną. Kai kaimynai jiems dėl to papriekaištavo, atrėžė čia gyveną tik šiandien, o kur būsią rytoj, patys nežinantys, todėl jiems nesvarbus pastato likimas.

Sovietmečiu dar sveikos čerpės buvo nuplėštos nuo stogo, jas pakeitė skiedrų danga, vėliau – šiferis.

"Reikia tvarkyti, tai mes esame skolingi tam žmogui, kuris pastatė šituos namus. Nors ne mes iš šeimininkų atėmėme, bet aš visada galvoju, kad ne aš jį stačiau, todėl nenoriu daug keisti ir neleisiu jam sugriūti. Labai įdomūs namo sujungimai, man tokių neteko matyti. Teko keisti fasadinę sieną, pamatus atstačiau, stogą pakėliau. Jeigu viso to nebūtume darę, namas būtų sugriuvęs, nes buvo tiesiog supuvęs. Šioje pusėje anksčiau gyvenusi moteris labai įdomiai plaudavo langus – tiesiog kibiru nupildavo stiklus, vanduo žliaugdavo sienomis", – prisiminė L.Kasmauskas.

Prieškariu sodyba priklausė šišioniškiams stambiems ūkininkams Anskoliams. Jų šeima namą pasistatė prieš 1912 metus. Vienas šios šeimos sūnus buvo mokytojas. Jis po tremties grįžo iš Sibiro ir prisiglaudė viename mažiausių sodybos pastatų, kur jo vaikystės laikais gyveno samdiniai.

Vienišas atsiskyręs ir su aplinkiniais vengęs bendrauti vyras ateidavo į gimtųjų namų kiemą pasisemti vandens.
L.Kasmauskas prisipažino į namo remontą sudėjęs beprotiškai daug pinigų. Šios sumos būtų laisvai užtekę daugiau nei naujam namui pastatyti.

Išsivežė saują žemės

Žvejų miestelyje Drevernoje gyvenantys Jonas ir Aldona Domantai yra įsikūrę ypatingoje sodyboje. Dabar čia labiausiai akį traukia raudonų plytų ūkinis pastatas, besiremiantis į Uosto gatvelę. Jo galą dar puošia statytojų įmūrytos geležinės kilpos arkliams pririšti, mat ūkinis pastatas buvo arklidės. Sodybos kieme augantys seni uosiai rodo buvusį kelią į pamarį.

Sutuoktiniai ilgai gyveno daugiabučiame name, o 1981 metais įsigijo buvusį vaikų darželį. Senieji gyventojai šiame name yra meldęsi, vėliau jame buvo parduotuvė, sandėlis, o dar – vėliau darželis.

Domantai tikino trobesiuose beveik nieko nekeitę, nors pastatai buvo labai nugyventi, reikėjo labai daug dirbti, kol jie vėl atgimė.

"Niekas mūsų neprašė išlaikyti viską, kaip čia yra buvę senais laikais. Gyvenamasis namas, kaip yra įprasta šiame krašte, viename gale buvo raudonų plytų, o kita pusė – medinė. Prie sovietų plytos buvo nudažytos ryškiomis spalvomis, todėl jas užtinkavome. Čerpes nuvalėme ir palikome tas pačias. Kai tvarkėme namą, radau senų drožinėtų lentikių, padariau tokius pat verandos papuošalus. Tvarkydami namą, žemėje radome vieną vyrišką medinę klumpę, labai aiškiai matyti, kad ji buvo nešiota. Dar aptikome kelis mažus buteliukus nuo kažkokio gėrimo, laikome šituos daiktus garbingiausioje vietoje", – rodė radinius J.Domantas.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, sodybos apžiūrėti kelis kartus buvo atvažiavęs senųjų jos savininkų Benkspreikšų sūnus Vilius. Jis puikiai kalbėjo lietuviškai, rodė Domantams nuotraukas, kuriose matėsi išraižyti 1910-ieji statybos metai. Domantai jį apnakvino vaikystės namuose. Žilagalvis dėkojo dabartiniams gyventojams už puikiai prižiūrimą sodybą.

J.Domantas net ašarą išspaudė prisiminęs, kaip kartą išvažiuodamas V.Benkspreikšas nuo prieslenksčio pasisėmė saują žemės.

Aptiko staliaus indus

Pirmajame Priekulės kaime, už evangelikų kapinių kelias baigiasi prie raudonų plytų namo, kur dabar gyvena dviejų brolių Viršilų šeimos.

Iki karo tai buvo staliaus sodyba, kai šeimininkai karo pabaigoje pasitraukė, čia atsikėlė Ž.Viršilo senelio šeima, jis beje, taip pat buvo stalius. Nuo to laiko jo šeimos atstovai čia ir gyvena.

Pokariu čia apsigyvenę žmonės buvo aptikę senųjų šeimininkų užkastus indus. Bet per daugelį metų jie išsidaužė.

Viename namo gale jau aštuonerius metus šeimininkauja iš Klaipėdos atsikėlę Nijolė ir Žygintas Viršilai. Jie apsisprendė nestatyti jokių priestatų, atkurti kaip įmanoma daugiau autentiškų detalių.

"Žinau, kad namo šeimininkas neturėjo vaikų, nežinomas jo likimas. Senųjų šeimininkų palikuonys niekada nebuvo čia pasibeldę. Radome senuosius apylinkių žemėlapius, kuriuose minimos 1894, 1896, 1910 ir 1912 metų datos. Juose šis namas yra pažymėtas, tik klausimas, ar jis jau stovėjo sudarant pirmąjį žemėlapio variantą, ar jį pildant. Akivaizdu, kad namui – ne mažiau kaip 100 metų. Apie tai sprendžiame ir iš šimtamečių liepų alėjos palei keliuką", – dalijosi savo žiniomis Ž.Viršilas.

Tarybiniais metais buvo sumažintos langų angos, tad atkurti pirminį vaizdą tebėra šeimos planas.
Tvarkydami palėpę Viršilai ant sijų pamatė namo statytojų paliktus žymėjimus ir šių konstrukcijų nusprendė nekeisti, jas nuvalė, padengė laku ir išsaugojo.

"Namas jaukus, bet jį tvarkyti kainuoja tikrai nemažus pinigus. Giminaičiai stebisi, kad mes čerpes saugome, sako, pakeistume beasbestiniu šiferiu, ir būtų mažiau rūpesčio. Bet taip namo vaizdas jau būtų sugadintas. Kaimynai keitė stogo dangas, mes iš jų nusipirkome senąsias čerpes, prireiks ateityje", – aiškino Ž.Viršilas.

Jis domisi krašto praeitimi, tad po kruopelę renka ir savo namo istoriją. Nors niekas neįpareigojo to daryti, šeima stengiasi, kad senoli dvasia iš sodybos neišeitų.

Atrado praeitį Gargžduose

Gargždai, daugelio žmonių supratimu, yra naujas miestas, kuriame nėra ką parodyti iš senųjų laikų. Tačiau tai klaidingas supratimas. Verslininkas Vaclovas Macijauskas tikina, kad Laugalių gatvėje įsigijęs seną pastatą ne tik užsikrovė didžiulę moralinę naštą nesugadinti senojo viešbučio statinio, bet ir kaip galima labiau atkurti sovietmečiu sugadintą jo vaizdą.

"Nedaugelis gargždiškių žino, kad čia senaisiais laikais buvo viešbutis, o kitapus gatvės – siauruko geležinkelio stotis. Kiek toliau liko gabaliukas grindinio, o ties geležiniu tilteliu buvo muitinė – riba tarp Lietuvos ir Vokietijos. Nors pastatas, kuriame įsikūrė mūsų bendrovė, nėra įtrauktas į saugotinų objektų sąrašą, jaučiu pareigą parodyti, kaip išmintingai ir gražiai čia buvo tvarkomasi", – pasakojo V.Macijauskas.

Gargždiškis stebėjosi senųjų statytojų meistriškumu – vasarą pastate vėsu, o žiemą užtenka nedaug pašildyti, kad būtų šilta.

Remontuojant statinį paaiškėjo, kad yra išlikusios autentiškos stogo konstrukcijos, o tinkui sutvirtinti naudotos net švendrės. Interjere palikta raudonų plytų sienos dalis išmanančiam žmogui apie šį namą praneša daug naudingos informacijos.

Ekonominės naudos nesivaikė

V.Macijauskas kalbino specialistus, kurie pagal plytų formą patikino, kad pastatas galėjo būti sumūrytas ne vėliau nei prieš 150 ar net 180 metų. Nors savininkui su paveldosaugininkais reikėjo derinti pastato išorės remonto projektą, į vidaus darbus jie nesikišo.

Jeigu verslininkas būtų norėjęs suremontuoti buvusio viešbučio vidų pigiai ir greitai, niekas jam nebūtų papriekaištavęs. Tačiau savininkas pasistengė ne tik išsaugoti senąsias vertybes ateities kartoms, bet ir parodyti įdomiausias detales.

"Ekonominė nauda verslui gal ir būtų, jeigu čia nebūtų praeitį menančių detalių. Bet mes jaučiame kitą naudą – pačiam yra labai gera, kai dirbi tokioje aplinkoje, kuri kvėpuoja istorija. Susirinkau istorinę ir vaizdinę medžiagą apie tai, kas čia yra buvę. Turiu net atviruką su šiuo namu, radau ir žemėlapius, kuriuose vaizduojamas iš Klaipėdos nutiestas siaurukas", – pasakojo verslininkas.

Ragina bent padėkoti

Lietuvos etnografas, architektas, istorikas Martynas Purvinas, kurio šaknys yra Klaipėdoje, džiaugiasi matydamas, kad Mažąja Lietuva vadinamame regione vis daugiau atsiranda žmonių, kurie ne griauna ir niokoja senuosius statinius, o juos atkuria ir saugo.

"Labai greitai galima iškapoti sienas, įstatyti plastikinius langus, kažkur kažką užmūryti, kažkur iškirsti, juk taip būtų net pigiau ir patogiau, ir padaryti namelį panašų į ispanišką ar amerikietišką, – svarstė M.Purvinas. – Važinėdami po Klaipėdos kraštą tokių pavyzdžių matome daug. Bet atsiranda ir tokių, kurie supranta tikrąją šio krašto kolorito vertę. Leisiu sau pajuokauti, kad kada nors Kultūros ministerija galėtų tokius žmones bent pagyrimo raštais apdovanoti. Juk paveldas turi savybę nepalaikomas savaime išnykti."