Dėl mylimo žmogaus Nina Koriaka nedvejodama paaukojo karjerą Maskvoje ir su vyru išvažiavo į jo gimtinę Lietuvą. Jei likimas būtų susiklostęs kitaip, humoro nestokojanti moteris veikiausiai vaidintų ar dainuotų scenoje. Tokia buvo didžiausia jos svajonė, kuri išsipildė gerokai vėliau. Tačiau Ninos artistiškumas išliko net jai dirbant siuvimo ateljė.

Iš provincijos – į Maskvą

Šiandien Ninai 82-eji. Tačiau garbaus amžiaus damos akys jaunatviškai suspindi, kai prabylame apie anuos laikus, kai ji, baigusi vidurinę mokyklą Klincuose (Briansko apskritis, Rusija), atvyko į Maskvą.

Čia gabi, artistiška ir linksma mergina iš provincijos tikėjosi, kad pavyks įstoti į universitetą, kur jai atsivers visos naujo gyvenimo galimybės svajonių didmiestyje.

"Maskvoje jau gyveno mano vyresnysis brolis su šeima. Prisiglaudžiau pas jį. Tačiau įvyko baisi nelaimė, kilo gaisras, per kurį mano brolis stipriai apdegė. Dvejus metus jis praleido ligoninėse, jam vis persodindavo odą, gydymas buvo ilgas ir skausmingas. Man studijas teko pamiršti, brolio žmona pagimdė mažylį, turėjau eiti dirbti, kad pragyventume", – gyvenimo pradžią Rusijos sostinėje prisiminė Nina.

Nina įsidarbino siuvimo ceche siuvėja-motoriste ir siuvo krepšius inkasatoriams. Tai truko metus.

Kiek pasveikęs brolis pasirūpino, kad jaunesnioji sesutė išmoktų siuvėjos amato.

"Nepasakyčiau, kad troškau šios profesijos, labiau norėjau būti aktore. Tačiau pasirinkimo nebuvo, pradėjau mokytis siuvėjų mokykloje, po vidurinės čia mokslai truko pustrečių metų. Aš atėjau jau mokėdama siūti, tad mokytis nebuvo labai sunku. Mokyklą baigiau su pagyrimu ir mane paskyrė dirbti į aukščiausios klasės ateljė Maskvoje. Labai išsigandau atsakomybės, net norėjau atsisakyti tos vietos, juk buvau tokia jauna, o jei ką nors padarysiu ne taip", – pasakojo moteris.

Siuvo Kremliaus grietinėlei

Čia Nina kukliai nutylėjo, kad paltus ir kostiumus kartu su kitomis meistrėmis ji buvo priimta siūti tuomečiams Kremliaus partiniams šulams ir generolams.

Moteris prasitarė, kad ji nenori girtis išskirtiniu įvertinimu, tačiau akivaizdu, jog siūti apdarus valdžiai ir tada, ir dabar patikėdavo ne kiekvienai ką tik baigusiai siuvėjų mokyklą merginai. Tai buvo 1956-ieji.

"Ta ateljė buvo pačiame Maskvos centre, netoli Kremliaus. Siuvau viršutinius vyriškus rūbus, kariškas milines taip pat. Pagal tas žvaigždutes, kurias tekdavo prisiūti, supratau, jog rūbai skirti aukščiausio rango karininkams. Kai kuriuos atėjusius klientus atpažindavau iš nuotraukų laikraščiuose", – kalbėjo klaipėdietė.

Nina nelinkusi per daug atvirauti apie darbą Kremliaus grietinėlei skirtoje ateljė, nes tada gerą darbą galėjai išlaikyti ir pats išlikti tik laikydamas liežuvį už dantų.

Šios nuostatos moteris veikiausiai laikosi ir dabar. Tik prasitarė, kad metus, kol ten dirbo, nesulaukė jokių priekaištų iš klientų, nesugadino nė vienos audeklo atraižos.

"Paskui niekam ir nepasakojau, kam kažkada teko siūti. Nes kas tuo patikės, o dar atrodys, kad puikuojuosi kaip tame anekdote, kai vieno provincialo paklausė, kur gyvena, tas atsakė, jog Maskvoje. O kur dirba? Kremliuje. Čia tai bent. Bet kai paaiškėjo, kad dirba kiemsargiu, visa pompastika subliūško", – savo santūrumo priežastis anekdotu iliustravo moteris.

Meilė svarbesnė už karjerą

Akivaizdu, jog jaunai merginai tada švietėsi stulbinamos karjeros perspektyvos, tačiau ji to atsisakė dėl mylimo žmogaus.

Maža to, Maskvą iškeitė į Šiaulius, kur atvyko nemokėdama nė žodžio lietuviškai ir nenutuokdama, ar pritaps svetimoje žemėje.

Gruodį Nina ir jos vyras Jakovas būtų šventę deimantines vestuves. Deja, jis mirė prieš 9 metus.

Kalbėdama apie savo sutuoktinį, Nina ir dabar puoselėja jam tik pačius šilčiausius jausmus.

1957-ųjų nuotraukoje sutuoktuvių dieną užfiksuoti jauni elegantiški laimingi žmonės, kuriems, regis, viskas buvo prieš akis. Nina su Jakovu susipažino tiesiog gatvėje.

"Buvo labai šalta žiema, vieną savaitgalį su drauge sėdėjome namie ir siuvinėjome, buvo žvarboka. Todėl pagalvojome, kad reikėtų išeiti pasivaikščioti, pajudėti, kiek apšilti. Buvo daug sniego. Gatvėje prasilenkėme su dviem jaunais vyrais, pamenu, jie mus juokaudami apipylė sniegu, taip prasidėjo mūsų pažintis", – Nina iki šiol pamena pirmąjį susitikimą su savo būsimu vyru.

Jakovas taip pat ne maskvietis, čia atvyko mokytis statybos technikume iš Jurbarko ir apsistojo pas Maskvoje gyvenančią savo seserį.

Jakovas – sentikių iš Lietuvos palikuonis. Vyriškiui daugelio tarybinių žmonių dievintas megapolis įspūdžio nepadarė.

Jam Lietuva buvo viskas, tai – jo gimtinė, jo namai, todėl apie pasilikimą Maskvoje nebuvo nė kalbos.

"Jam Lietuva buvo viskas, tai – jo gimtinė, jo namai, todėl apie pasilikimą Maskvoje nebuvo nė kalbos. Pamenu, mano brolis nelabai norėjo, kad aš ten važiuočiau. Apie Lietuvą tada žinojau tik tiek, kad ji – prie Baltijos jūros", – prisiminė Nina.

Ateljė vadovė taip pat bandė Niną atkalbėti nuo šio žingsnio, esą "tokių jakovų dar bus dešimtys, o šitokio darbo nebegausi niekada", tačiau moteris apsisprendė.

Lietuva sutiko svetingai

Pora 1958-aisiais atvyko į Šiaulius.

Ninai išlipus traukinių stotyje po Maskvos Šiauliai pasirodė kaip kaimas su daug medinių namelių.

"Vyras mane vedžiojo, rodė pastatus, pasakojo apie Šiaulius tarsi koks gidas. Taip pamažu susipažinau su aplinka, kurioje apsigyvenome. Žmonės, kuriuos sutikau, buvo labai svetingi. Pamenu, jie manęs prašydavo, kad kalbėčiau lietuviškai. Nors dar nelabai gerai mokėjau. Jiems patiko mano akcentas. Kalbą išmokau bendraudama su žmonėmis ir skaitydama lietuviškus laikraščius", – prisiminė moteris.

Nina pasakojo, kad tuo metu maisto čia buvo kur kas daugiau ir įvairesnio nei Maskvoje.

Už 5 rublius turguje nupirkta didele žąsimi šeima galėjo prasimaitinti visą savaitę. Ninai, karo vaikui, Lietuva tada priminė rojų.

Tapo kolektyvo siela

Moteris neslepia, kad pirmuosius metus ji vis dėlto labai apgailestavo išvykusi iš Maskvos.

Tačiau ir Šiauliuose ji įsidarbino siuvimo ateljė, kur greitai pritapo, kolegos ją pamėgo.

Nina garsėjo ne tik meistrišku darbu, už ką jai nuolatos siųsdavo mokyti studentus, ne tik nuoširdumu ir kruopštumu, ji net kelias kadencijas buvo išrinkta miesto tarybos deputate.

Moterį kolegos pamėgo ir už jos linksmą būdą bei puikų humoro jausmą.

"Dirbome dviem pamainomis, pamenu, ateinu į cechą, o ten mirtina tyla. Visos mašinos išjungtos, niekas nedirba. Tada išgirstu: Nina, jei nepapasakosi anekdoto, mes nedirbsime. Ką gi, tekdavo pasakoti", – pamena moteris.

Tarybinio garderobo peripetijos

Tarybinį laikotarpį menantys žmonės labai gerai prisimena, kad parduotuvėse pasiūtų drabužių beveik nebūdavo, todėl teko siūtis.

Importinių medžiagų taip pat nebuvo, nebent kas nors gaudavo siuntinių iš Vakarų.

Ne itin įmantrių audinių galima buvo rasti parduotuvėse arba ateljė, kur jie kabodavo vitrinose, kad klientai galėtų pasirinkti norimą medžiagą.

Pasak Ninos, neretai pasitaikydavo, kad į vitrinas geresni audiniai nepatekdavo, juos laikydavo "reikalingiems žmonėms".

"Tačiau brangias medžiagas, pavyzdžiui, "Baltiją", kabindavo ir vitrinoje, nes ne kiekvienas galėjo įpirkti palto audeklą, kurio metras kainavo 50 rublių, beveik kaip vidutinė to meto mėnesio alga. O vyriškas paltas iš tokios medžiagos buvo vertas 120 rublių. Vėliau aš savo vyrui paltą pasiuvau būtent iš šio audinio. Vyras liko labai patenkintas", – prisiminė klaipėdietė.

Nina užaugino tris dukras, kurias pati puošė ir joms siuvo nuo mažumės. Aplinkiniams tikrai buvo ko pavydėti.

Vyresnioji duktė Natalija pamena, kad mamos skoniu besąlygiškai pasitikėjo ir būdama studente, nes su jos siūtu paltu ir kepure merginos net kurso draugai neatpažindavo.

"Juk dabar visko yra parduotuvėse, o tada nieko nebuvo. Todėl nori nenori teko siūtis. Privalėjome labai stengtis ir įtikti klientams, nes ir tada buvo ta nuostata, jog klientas yra teisus. Tada ateljė virė darbas. Dabar tai jau – praeitis", – teigė beveik 50 metų siuvėja dirbusi moteris.

Ji vis tiek dainuoja

Paklausta, ar rinktųsi kitą profesiją, jei būtų tokia galimybė, Nina sakė: "Būti siuvėja nenorėjau. Bet taip viskas susiklostė. Svajojau apie sceną, bet gavosi kaip gavosi. Tačiau, kai prieš 26 metus atsikraustėme į Klaipėdą, jau išėjusi į pensiją savo svajonę įgyvendinau."

Moteris ne tik kuria eiles, bet kartu su bendramintėmis dainuoja ansamblyje, repetuoja Liepų gatvėje esančios stačiatikių cerkvės bibliotekoje, koncertuoja įvairiuose renginiuose.

Nina juokauja, kad jų kolektyvas yra labai jaunas, jauniausia dainininkė – 75-erių.

Čia moterys, tarp jų ir Nina, įgyvendino savo jaunystės svajas – dainuoti.