Spjauti į šulinį

Žmonės piktinasi politika ir kartais viešai kviečia kitus spjauti į ją ir kalti pinigus. Esą ne politikai padarys gyvenimą geresnį, o darbštūs, pareigingi piliečiai.

Tegu tie du trys procentai partinių save renka, vienas kitą pjauna, o tauta, leidusi šalį valdyti politikams, patvirtinusi tokią Konstituciją referendume, teužsiima savo buitiniais reikalais.

Kas yra politika? Vieniems tai partijų rietenos, skandalai dėl prasivogusių valdininkų, kitiems politika - viešų interesų gynimas.

Yra naivuolių, kurie mano, kad politikai gali prispausdinti litų ir padalinti kiekvienam pagal poreikį. Visi turės maišus pinigų, nieko nedirbs, nebent norėdami prablaškyti nuobodulį, ir pirks visko, ko tik įsigeis, nes kainos bus sumažintos.

Tokios fantazijos yra ne tik iš komunizmo statybų srities. Laisvos rinkos šalyje jų galima prisiskaityti ir prisiklausyti per rinkimų kampanijas.

Besidomintys politika rinkėjai tikisi, kad nauja valdžia sudarys sąlygas visiems gyventi padoriai. Netrukdys užsidirbti ir neatims paskutinių marškinių mokesčiams.

Tai ir viskas, ką gali padaryti konkrečiam asmeniui valdžia. Jei politikai ir valdininkai pradeda pramušinėti įstatymus, kurie vieniems leidžia vartytis kaip inkstams taukuose, o kitiems palieka tik akmenį po kaklu - tai jau nebe politika, o kriminalas.

Juk mes nevadiname vagies, apiplėšusio banką, politiku - jis yra nusikaltėlis.

Gaila, tačiau nusikaltėlių įsileidžiame per rinkimus ir į savivaldybes, ir į Seimą. O jie pasistengia, kad į vykdomąją valdžią ateitų „bratva“.

Kaip to išvengti?

Jeigu klausysimės patarimų spjauti į politiką, tada paliksime savo balsą tiems, kurie eina į rinkimus.

O jeigu domėsimės, kas iš tiesų vyko šalies politiniame gyvenime, lyginsime rinkimų pažadus ir realiai nuveiktus darbus, išrinksime daugumą tų, kurie iš tikrųjų pasiruošę tvarkyti valstybės reikalus.

Dar geriau, jei kuo daugiau žmonių eitų į partijas - atsikratytų komplekso, kad kaimynai dėl to gali pasišaipyti.

Vieša paslaptis, kad daugelyje partijų nuoširdžiai ir efektyviai dirba 10-20 žmonių. Kiti yra liežuviui malti, treti - tyliai palinksėti vadams į taktą.

Ir tokiems visuomenės sambūriams mes patikime valstybę. Po to manome, kad jų neprofesionalus valdymas ir siekis pasipelnyti yra politika.