Suvalkietiškas dosnumas

Šalyje kaskart papilama benzino į ugnį dėl savivaldybių politikų atlygio.

Kauno tarybos nariai sugeba prisidurti po 1,3 tūkstančio per mėnesį. Klaipėdoje - keturis kartus mažiau. Šiauliuose - beveik dukart daugiau nei uostamiestyje.

Visiems knieti, už ką tautos išrinktieji į vietos seimelius gauna pinigų. Juk turėtų dirbti už suteiktą garbę ir dar primokėti labdaringomis akcijomis rinkėjams.

Aišku, tarybos nariui milijonieriui tokia alga - kuklūs pusryčiai. O pensininkui - antri pinigai.

Nors klaipėdiečiai milijonieriai, anot savivaldybės tarybos narės Eugenijos Odebrecht, nesigėdija pasigirti, kad labai skaniai papietavo už keturis litus „profkėje“.

O ko pykti - juk netaupysi, neturėsi.

Suvalkiečiai iš Marijampolės nekišo rankų į š... ir nuo 1990-ųjų metų negauna kompensacijų už pramiegotus tarybos posėdžius, komitetus, išrašytas šratinukų širdeles, du litrus benzino kelionei nuo darbovietės į Tarybų rūmus, pašto ženklus, širdingus pašnekesius telefonu su viena dailia rinkėja.

Suvalkietiško dosnumo galėtų pasimokyti šalies dzūkai, aukštaičiai ir žemaičiai.

Gal ir reikėtų tarybos nariams mokėti, bet ne už tai, kad jie sėdi posėdžiuose. O už protingus pasiūlymus darbo grupėse.

Ne tik valdininkai turėtų sugalvoti, kaip spręsti miesto bėdas. Kaskart tarnautojai turi ant lėkštutės su mėlynais krašteliais atnešti politikams sprendimų manų košę.

Tautos išrinktajam lieka tik pakelti, ar iš tingulio net nekelti rankos, nes ir be jo sprendimą priims tarybos dauguma.

O jeigu jis kartu su valdininkais kurtų idėjas darbo grupėse, nemiegotų vieną kitą naktį, galvodamas, ar sprendimas nepasiųs vienų klaipėdiečių į nuošalę, o kitus nepagrįstai iškels lyg ant mielių, tuomet ir sumokėti būtų negaila. Ir ne tris šimtus litų.

Efektyvus valdymas taupo lėšas ir klientų nervus. Valdininkai be politikų spaudimo ir idėjų to pasiekti nesugeba.

Gerų idėjų pigių rūbų krautuvėje nenusipirksi.