Svaiginimasis savo negalia

Žmonės visai pagrįstai klausia, kodėl mes tapę Europos Sąjungos nariais gyvename lyg afrikiečiai. Už litą per dieną - su batonu ir taukais, suvyniotais į sviesto popierių.

Kainos skrieja kaip hipodrome, o atlyginimai ir pensijos lyg nuvarytas kuinas žirgų lenktynėse - į finišą atplumpsi, kai žiūrovai jau traukia namo.

Šlykščiausia, kai kasdien pažeidinėjamos žmogaus teisės. Ir tai daroma ne kokioje nors pašvinkusioje tarybų respublikoje, o nepriklausomoje demokratinėje Lietuvoje.

Valdžia įsitvirtino puikiuose apartamentuose kaip nepaimamose tvirtovėse. Valdininkai patys sau sukūrė įstatymą ir prakišo Seime. Įstatymas garantavo valstybės tarnams privilegiją tapti nepakeičiamais iki gyvos galvos. Esą taip jie pasidarys profesionalesni.

Kai panaikina įstaigą ar sumažina etatus, valstybės tarnams nė darbo nereikia ieškoti. Pagal įstatymą Lietuva turi jiems pasiūlyti užimti kitas atsilaisvinusias pareigas.

Šitaip buvo sukurta privilegijuota kasta lyg kokioje Indijoje.

Jaunam perspektyviam žmogui ten pakliūti - be šansų. Konkursuose postui užimti reikalaujama ne tiek išmanymo, kiek „valdininkavimo“ patirties.

Ar išrinktųjų kastai gali rūpėti eilinio žmogaus kasdienybė? Ypač kai reikia ne pašalpą išrašyti, o imtis nestandartinių sprendimų.

Geriau klaipėdietei pasiūlys išsikraustyti iš savo buto pirmajame aukšte, nei išmes iš namo rūsio valkatą, kuris sukelia gaisrus. Valkatos motina gyvena tame pačiame name, o jis įsikūrė jos sandėliuke.

Gyventojai turi atsisakyti sandėliukų, nes padegėjas - alkoholikas ir jo sugėrovai viską vagia. Nei policininkai, nei gaisrininkai, piketuojantys miesto gatvėse dėl algų, nei namo administratorius, nei prokurorų ir teisėjų batalionas bei savivaldybė nieko negali.

Dėl Klaipėdos valdininkų negalios net juokas nebeima.

Jie net „kaifuoja“ dėl savo neįgalumo - giriasi apie tai spaudos puslapiuose.

Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Aukso veršis“ personažas Vasisualijus Lochankinas visas negandas dėl savo tingumo pateisindavo sermėgine tiesa, inteligentijos reikšme bei liberalizmo tragedija. Vasisualijaus žmonai išėjus pas kitą, dingo materialinė bazė, kuria rėmėsi garbingiausio mąstančio žmonijos atstovo gerovė. Lochankinas savo sielvartą maukė arbatinėmis stiklinėmis, jis svaiginosi sielvartu.

Kol valdžia svaiginsis savo negalia, tol ir gyvensime kaip musės ant sandariai uždaryto medaus stiklainio.