Telefoninė teisėtvarka

Prezidento skambutis ministrui, ko nors prašant savo mylimos moters (būsimos antros žmonos) gerovei nėra įtakos darymas. Prezidento prašymus telefonu vertinti kaip spaudimą gali tik teisiškai neišprususi, nežinia ko norinti liaudis.

Jeigu Prezidentas būtų bagažinėje nusivežęs ministrą į mišką, pakabinęs žemyn galva po lėta liepsna ir su beisbolo lazda suskaičiavęs jam šonkaulius, tada prokurorams įtakos darymo įrodymų galbūt būtų pakakę.

Ilgus du mėnesius tyrę Algirdo ir Kristinos Brazauskų „Draugystę“ prokurorai nustatė, kad Prezidento skambučiu ministro nepaspausi.

Dar būdamas Lietuvos Prezidentas A.Brazauskas paskambino tuometiniam ekonomikos ministrui Juliui Veselkai ir „Draugystės“ viešbutis nepakliuvo į vagnorininkų sugalvotą privatizaciją. Paskui be jokių skambučių tik raštiškais prezidentūros prašymais „Draugystė“ iš Premjero Adolfo Šleževičiaus balanso perėjo į Prezidento A.Brazausko balansą.

Po to viešbutis buvo parduotas teisingai - socialdemokratiškai. Nelabai brangiai. Savam juk - ne kokiam nors „konservui“.

Aišku, tauta tikėjosi, kad nepriklausoma prokuratūra kiekvieną viešbučio kampelį nužiūrės pro didinamąjį stiklą. Ir įvertins Prezidento skambučių įtaką taip, kaip juos vertina paprasti žmonės.

Tačiau vėl išėjo didelis pššš. Prezidentas Valdas Adamkus nepatenkintas. Vėl kažkokie klausimai jam liko neatsakyti. Nors Premjeras ir televizijoje guodėsi nežinąs, už ką jis turi atsakyti. Negi už tą eilinę Lietuvos verslininkę Kristiną?

V.Adamkui gerai. Gyvena su ta pačia jau kokį pusšimtį metų, jei ne daugiau. Nei dėl jos reikia skambinti Kęstučiui Daukšiui - ūkio ministrui, nei krauti kraitį antroms vedyboms.

Visai kitokia buvo meilės apgaubto A.Brazausko prezidentystė.

Argi prokurorai ne vyrai, argi jie nemylėjo?

Kokia moteris prasidės su stuobriu, kuris net ragelio nepakels, kad mylimajai Lietuvoje gyventi būtų geriau. Ir į savo antras vestuves ateitų ne su kiaura kanapa, o su visu viešbučiu.