TRYS VAIKAI – TRYS RŪPESČIAI

Artūras ir Ramona Jaskelevičiai yra turtingi žmonės. Visas jų turtas – jausmai vienas kitam ir 12 metų jau sulaukę jų trynukai Martynas, Greta ir Urtė.

Mama – griežta, tėtis – gerasis

Jaskelevičiai neslepia jau gaunantys meilės grąžą.

Kiekvienos dienos pabaigoje nuo pat vaikų gimimo mama ateina atsisveikinti su kiekvienu.

Dažnai tokių labos nakties palinkėjimų metu jie labiausiai atvirauja. Kartais įsilinguoja ir valandas trunkančios diskusijos.

Pokalbį tenka nutraukti mamai, nes gali pritrūkti laiko miegui.

"Kiekvieną kartą, kai grįžta Artūras, o tai neretai būna vėliau, kartojasi ta pati situacija, graudinanti iki ašarų. Vos tik trakšteli durų užraktas, vaikai viską meta ir iš savo kambarių pasileidžia į koridorių šaukdami: "Tetukas!" Visi trys puola jam ant kaklo. Tėčio veidas pražysta tokia nerealia šypsena, kokia galėtų tobulai iliustruoti laimingą žmogų. Kad ir kokia sunki jam būna diena, šis šeimos ritualas nuima jam įtampą ir dalį nuovargio. Jeigu kartais būna, kad tėtis dėl darbo pareina vėliau, nei turime atsigulti, Greta neužmiega, skambina jam ir klausia, ar jį pamatys. Nors būna aišku, kad laukti nėra prasmės, ji budi ir net po vidurnakčio ištipena pasitikti", – apie prisirišimą prie šeimos galvos pasakojo trynukų mama.

Tėtis šeimoje yra gerasis, tas, kuris išsilydo nuo švelnių dukterų ir sūnaus prašymų.

Mamai tenka būti griežto žodžio ir lemiamų sprendimų autore.

Iš valstybės nieko neprašė

Prisimindama vaikų gimimą R.Jaskelevičienė atviravo, kad kalbos apie valstybės paramą jai sukelia graudų juoką.

Prieš 12 metų, kai trys mažyliai gimė, viešumoje jie buvo tituluojami Klaipėdos trynukais.

Tuometis miesto meras Rimantas Taraškevičius padovanojo sauskelnių. Tačiau tai buvo bene vienintelė valdžios dovana.

Tiesa, vaikams gimus giminaitė rašė prašymą bene Socialinės apsaugos ministerijai ir šeimai buvo skirta vienkartinė išmoka. Viena įmonė dovanojo skalbimo mašiną.

Ketverius metus Jaskelevičiai, kaip ir visos kitos vaikų turinčios šeimos, gaudavo vaikų pinigų. Tai nebuvo milžiniškos sumos, tačiau 2008 m. neliko ir jų.

Tada išmokos buvo paliktos tik socialiai remtinoms šeimoms. Taip negaudami ir neprašydami jokios valstybės paramos gyvena trynukus auginantys Jaskelevičiai.

Šiemet sutuoktiniai tik atsitiktinai nugirdo, kad vaiko pinigai grąžinti. Per mėnesį vienam vaikui skiriama 15 eurų.

Tiek tėvai kiekvienam trynukų davė, kai praėjusią savaitę vaikai važiavo į ekskursiją.

Jaskelevičių atžalos žino, kad pinigų negalima švaistyti, ir sąžiningai atsiskaito juos išleidę.

Dirbame, valstybei mokame mokesčius, auginame vaikus, kiek turime, tiek užtenka.

"Mūsų vaikai yra mūsų reikalas, mūsų rūpestis ir džiaugsmas. Džiaugiamės, kad nieko nė iš ko nereikia prašyti ir žemintis. Dirbame, valstybei mokame mokesčius, auginame vaikus, kiek turime, tiek užtenka", – vyriškai kalbėjo gausios šeimos galva A.Jaskelevičius.

Jo žmona prisipažįsta nesukanti sau galvos dėl pernelyg menkos valstybės pagalbos ir tiki, jog viską galima padaryti ir išgyventi, svarbu, kad visi būtų sveiki.

Neišvengia kvailų klausimų

Trynukai yra skirtingi ir išvaizda, ir būdu.

Nuo pat mažumės Martynas buvo aukštesnis už sesutes, todėl nepažįstami žmonės manydavo, kad mergaitės yra dvynukės, o berniukas – jų vyresnysis brolis.

"Dabar jie visi yra skirtingi, todėl tenka patirti juokingų nesusipratimų. Kartais, kai paklausia, kokia yra vaikų gimimo data, sakau metus, mėnesį bei dieną ir išgirstu klausimą apie kito vaiko gimimo laiką. Tenka patikslinti, kad jie – trynukai. Po pauzės neretai išgirstu klausimą, ar jie tikrai gimė tą pačią dieną. Tada dažniausiai žmonės ima vaikų veiduose ieškoti panašumų, lyginti su mumis, – apie įprastais tapusius klausimus pasakojo R.Jaskelevičienė. – Po tokios įžangos dažniausiai sulaukiu užuojautos dėl to, kad teko pavargti, kol vaikai buvo maži. Visada atsakau taip pat – neįsivaizduoju, kaip galima vienam auginti iš karto tris vaikus. Netikiu mamomis, sakančiomis, kad susitvarko su trynukais vienos. Jei taip ir yra, turėtų būti beprotiškai sunku. Aš neturėjau jokios patirties, todėl man tai buvo visomis prasmėmis labai didelis iššūkis. Gerai, kad anyta pasisiūlė padėti, o netrukus ieškojome auklės."

Kuris metas sunkiausias auginant tris vaikus, R.Jaskelevičienė negali pasakyti. Kol jie buvo maži, visi šeimos suaugusieji pavargdavo fiziškai.

Užtat dabar, kai atžaloms jau 12 metų, tėvams reikia vienu metu išgyventi tris skirtingas paauglystes.

"Taip Dievas davė, vadinasi, taip turėjo būti. Pastatyti ant kojų tris vaikus yra labai didelis darbas. Jau dabar su Artūru gailime vieno dalyko – visi trys netrukus užaugs, norės studijuoti ir, ko gero, vienu metu mus paliks. Liksime vieni. Bus labai tuščia. Jau dabar svarstome, ar nenusipirkus mums tada šuns. Jau dabar, kai du kur nors išvažiuoja ir mes liekame su vienu, nerandame sau vietos ir nesuprantame, ką žmonės daro turėdami vienintelį vaiką. Tylu. Liūdna", – atviravo mama.

Ūgtelėjo ir tapo skirtingi

Mažieji Jaskelevičiai, nors ir gimę vieną dieną, nuo pat mažumės buvo skirtingi.

Klaipėdiškiams būdingais vardais tėvai juos pavadino nejučia. Kadangi laukdami trynukų žinojo tik dviejų lytį – berniuko ir mergaitės, tai ir buvo sugalvoję du vardus.

Trečiojo vaiko lytis buvo paslaptis iki pat gimimo.

Rinkdami vardus tėvai stengėsi, kad kiekviename jų būtų "R", visų Jaskelevičių vardai turi šią skambią raidę.

Pirmoji iš trynukų gimė Urtė. Vyresnėle vadinta mergaitė dabar yra žemiausio ūgio.

Mergaitė kartais pykteli, kai turi nešioti apie 10 centimetrų ją praaugusios sesutės Gretos rūbus.

Mamos teigimu, mergaitė pasižymi ypač tvirtu būdu, dažniausiai nepalenkiamai laikosi savo nuomonės.

Šeimos nariai šią mergaitę vadina menininke, nes nuo mažumės mėgsta piešti, lankė dailės studiją ir galbūt gyvenimo kelią rinksis susijusį su menais.

Jau dabar Urtė svajoja apie knygų iliustravimą.

Pastaruoju metu ji pamėgo fotografuoti, tėvų įsitikinimu, dukra pagauna ypatingus rakursus, pastebi įdomias detales.

Urtė turi dar vieną ryškiai ją nuo brolio ir sesės skiriantį bruožą – mergaitė kaligrafiškai rašo, jai svarbu, kad sąsiuviniuose būtų ideali tvarka.

Martynas visada buvo ramesnis už seses.

Net tada, kai mama jų laukėsi, jautė, kad toje pilvo pusėje, kur buvo berniukas, buvo mažiau judesio, Ramona juokavo, kad šis vaikas bus miegalius. Ir dabar šviesiaplaukis berniukas yra ramus, gero būdo. Jis labiausiai iš visų trijų panašus į tėtį.

Brolis be galo myli sesutes, būdamas aukštesnis ir fiziškai stipresnis, joms nusileidžia.

Pasak mamos, sūnus mėgsta būti vienas, mielai skaito, kaip ir visi vaikai, prilipęs prie mobiliojo ryšio telefono.

Berniukas lankė baseiną, karatė, bokso, teniso, krepšinio treniruotes.

Namuose jis dažniausiai sutinka su visomis idėjomis, neprieštarauja, kad ir ką tėvai ar sesutės sugalvoja. Mamą Martynas džiugina pomėgiu pasisukinėti virtuvėje.

Greta – mažoji, nes gimė mažiausio svorio – vos kilogramo ir 60 gramų, tačiau dabar yra gerokai aukštesnė už sesutę. Mergaitė mėgsta šokti.

Greitute mamos juokais vadinama mergaitė pasižymi ypatingu atsakomybės jausmu, jai skauda širdį už viską ir visus.

Kartais ji net mamą subara, jei ši neskuba skambinti ilgiau negrįžusiam broliui. Kai visi trys leidžia laiką kartu, būtent Greta praneša mamai, kur yra ir kada grįš.

Vienu metu – trys paauglystės

Nors yra labai skirtingi, Jaskelevičių vaikai nepaprastai artimi. Jei du serga, trečiasis nenori eiti į mokyklą, nes po vieną jiems būti negera.

Kad ir kokie individualūs yra, kiekvienas jaučia esantis vienas iš trijų.

Trynukų mama bendrauja su psichologais, tariasi įvairiais vaikų auklėjimo klausimais.

Pradinėse klasėse visi trys labai protestavo, kai mokytoja kiekviename žingsnyje vadindavo juos ne vardais, o apibendrintai – trynukais.

Jie nuo pat mažens norėjo būti kiekvienas individualus. Sakydavo – aš esu Urtė, o ne trynukai.

"Jie nuo pat mažens norėjo būti kiekvienas individualus. Sakydavo – aš esu Urtė, o ne trynukai. Teko mokytojos paprašyti kiekvieną vaiką vadinti jo vardu. Tokia pat reakcija būdavo kieme ar kitur. Panašiai mergaitės reaguodavo, kai mokytoja prašydavo pažiūrėti, ar brolis įsidėjo kokią knygą, ar paruošė namų darbus. Kiekvienas jų visada norėjo atsakyti už save ir nebūti tapatinamas su kitais dviem", – atviravo mama.

Antrus metus tėvai jaučia paauglystės ypatumus. Viskas prasidėjo stipriu durų trankymu.

Mama stengėsi domėtis šio amžiaus ypatumais, lankė paskaitas. Moteris atvirauja, kad išgyventi tris paauglystes vienu metu sunkiau nei vieną.

"Man šis laikas yra nė kiek ne lengvesnis, nei kai jie buvo maži. Tada pavargdavau fiziškai. Dabar formuojasi, ryškėja jų asmenybės. Kaip pasielgti, kad nė vienas neužsisklęstų, kad neatitoltų. Pasaulis pilnas pagundų ir pavojų. Mes turime nepražiopsoti momentų, kai jiems gali tapti sunku", – pastarojo meto sunkumais dalijosi R.Jaskelevičienė.

Jaskelevičių šeimoje lemiamą žodį paprastai taria mama. Jai tenka spręsti buities bei vaikų klausimus.

Didesnius reikalus dabar jau sprendžia visa šeima, ir kiekvienas turi teisę pasakyti savo nuomonę. Kartais diskusijos užsitęsia.

"Valgis yra opi mūsų problema. Kartais, ypač savaitgaliais, gaminu penkerius pusryčius ir darau tai skirtingu laiku. Aš pabundu pirma, todėl kavos į lovą nesulaukiu. Paskui keliasi sūnus, mergaitės – vėliau, vyras – paskutinis. Vienam verdu kiaušinį, kitam kepu kiaušinį, trečiam – omletą ir taip toliau. Vaikai juokauja – pati išsilepinau, pati ir vargstu. Bet pietų kiekvienam atskirų neverdu", – atviravo trijų vaikų mama.

Savaitgalį gausi šeima vėl džiaugsis buvimu drauge, sveikins tėtį Tėvo dienos proga.

Pagrindinis gyvenimo džiaugsmas ir rūpestis Artūrui ir Ramonai Jaskelevičiams kasdien rūpintis savo vaikais.