Buvę klaipėdiečiai, žinomi muzikai Henrieta ir Albertas Rožės pastaruosius 30 metų gyvena Ukrainoje, Kamianskėje, netoli Dniepro. Pradžioje pandemija, paskui karas jų gyvenimą beveik sugniuždė, o sveikatą ir visai palaužė. Kai jau nebebuvo jokios vilties, pagalbos ranką jiems ištiesė Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda, ir sutuoktiniai vėl atsidūrė Lietuvoje.

Kalba Ukrainos Radoje

Pernai kovo 18-ąją, kai iki Rusijos atviros agresijos buvo likę mažiau nei metai, Prezidentas G.Nausėda lankėsi Kijeve ir sakė kalbą Ukrainos Rados nariams.

Jos tiesioginę transliaciją savo namuose žiūrėjo H. ir A.Rožės.

Henrieta – buvusi Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos mokytoja, dabar – Kamianskės meno mokyklos fortepijono skyriaus vedėja, jos vyras Albertas – stipriai nukamuotas ligų – buvęs E.Balsio menų gimnazijos direktorius ir berniukų choro "Gintarėlis" meno vadovas bei dirigentas.

Per televizorių kalbėjo buvęs Alberto mokinys – G.Nausėda, tai kėlė didžiulį džiaugsmą.

Dar didesnė nuostaba buvo, kai Lietuvos Prezidentas savo kalboje paminėjo ir savo mokytoją.

"Ukrainos žmonės nusipelno viltį žadinančių permainų. To nusipelno ir buvęs mano jaunystės dienų choro vadovas, didžiai gerbiamas A.Rožė, prieš 35 metus pasirinkęs Ukrainą savo antraisiais namais. To nusipelno visi ukrainiečiai, kad ir kokios kilmės jie būtų ar kur begyventų. Tegyvuoja Ukraina!" – tokiais žodžiais savo kalbą tuomet baigė G.Nausėda, ją Rados nariai atsistoję palydėjo plojimais.

Padėjo žmogus, kokių dabar nedaug, ypač kai jis užima tokį aukštą postą, nepaisant didelio užimtumo, jis prisimena savo mokytoją.

"Mums tai buvo nuostabus netikėtumas. Dar pajuokavau, matai, Albertai, visa Rada atsistojusi tau ploja. Ir jis apsipylė ašaromis, jį labai sujaudino, kad ryšys su mokiniu ir po tiek metų nenutrūko", – metų senumo įvykį atsiminė H.Rožė, tada dar nenutuokusi, kad būtent G.Nausėda išties jiems pagalbos ranką, kai to labiausiai reikės.

Susitikimas: prieš kelerius metus, švenčiant berniukų choro "Gintarėlis" 50-metį, ilgametis šio choro vadovas A.Rožė (viduryje) įsiamžino kartu su buvusiu savo mokiniu Prezidentu G.Nausėda ir tuomečiu Lietuvos generaliniu konsulu Sankt Peterburge Dainiumi Numgaudžiu. H. Rožės asmeninio archyvo nuotr.

Netikėtas telefono skambutis

Nuo pernai kovo, kai nuskambėjo ši G.Nausėdos kalba per televiziją, gyvenimas Ukrainoje apsivertė.

Prieš tai dvejus metus žmones bauginęs koronavirusas buvo niekis, palyginti su kruvinais Rusijos kariaunos siekiais – civilių žudymu ir nuolatiniais oro antskrydžiais.

Per tuos metus A.Rožės sveikata itin pablogėjo, jis jau nebesikėlė iš lovos, nebevaikščiojo, galėjo tik žiūrėti į lubas, ir viskas.

"Kai išgirsdavome oro pavojaus signalą, fiziškai nebebuvo įmanoma nusileisti į slėptuvę, Albertas negalėjo pajudėti iš lovos. Tuomet užsimesdavome ant galvos dar po vieną antklodę ir laukdavome savo lemties. Saugiai slėptis nebuvo jokių galimybių", – kalbėjo Henrieta.

Prieš du mėnesius, balandžio 13-ąją, į Kijevą vėl atvyko Lietuvos Prezidentas.

Panašu, kad, be geopolitinių reikalų, jam buvo labai neramu ir dėl savo buvusio mokytojo, todėl patarėjų paprašė su A.Rože susisiekti telefonu.

Tada G.Nausėda ir sužinojo apie mokytojo sveikatos būklę, apie tai, kad, nesuteikus pagalbos, jis tiesiog yra pasmerktas greitai mirčiai.

"Sprendimą išvykti iš namų nulėmė pirmiausia progresuojanti vyro liga. Vietos gydytojams prisiskambinti nepajėgdavome, nes ten jie nuo vasario turi didesnių problemų. Stebuklas, kad mums apskritai pavyko išvažiuoti, nes vyras keliauti galėjo tik gulėdamas. Sudėtinga net papasakoti apie mūsų kelią iki Lietuvos. Padėjo žmogus, kokių dabar nedaug, ypač kai jis užima tokį aukštą postą, nepaisant didelio užimtumo, jis prisimena savo mokytoją", – kalbėjo H.Rožė, kuri tik pačioje pokalbio pabaigoje pripažino, kad jiems padėjęs žmogus yra Prezidentas G.Nausėda.

Sugrįžimas po 30 metų

Anot Henrietos, būtent Prezidento dėka buvo atvertas "žaliasis koridorius", kuriuo porai pavyko pasiekti pradžioje Klaipėdą, paskui – Palangos reabilitacijos ligoninę, kur per du mėnesius pavyko atstatyti jėgas.

"Dabar vyras jau gali vaikščioti, tiesa, pasiremdamas ramentais, bet jis jau atsistoja ant kojų. Čia – nuostabūs gydytojai. Pas mus Ukrainoje irgi puikūs medikai, tačiau dabar jie turi kitokio darbo. Ne tokie ligoniai, kaip mano vyras, dabar yra prioritetas. Dabar jie patys kone priešakinėse fronto linijose", – teigė į Lietuvą sugrįžusi H.Rožė.

Per tuos mėnesius H.Rožė apsilankė J.Kačinsko mokykloje, kur tiek metų dirbo, ir surengė bendrą koncertą su savo Kamianskės muzikos mokyklos mokiniais nuotoliniu būdu.

"Ne tik mano vyrą globoja buvęs mokinys, kai grįžome, manimi irgi rūpinasi mano buvusios mokinės, kurias mokiau prieš 30 metų, jos nuolat skambina, atveža, ko trūksta, teiraujasi, ar nieko man nereikia. Pagalvoju, aš juk tik mokytoja, bet manęs nepamiršo, vadinasi, kažkada kai ką pasėjau jų širdyse", – džiaugėsi H.Rožė.

Henrieta negali atsižavėti lietuvių širdingumu, ir nuolat saviškiams kolegoms, su kuriais bendrauja, vis kalba apie Lietuvą.

"Aš jiems vis kartoju, ar bent įsivaizduojate, kad tokia mažytė Lietuva tokiai didelei Ukrainai taip nuoširdžiai padeda? Tai yra nuostabu", – džiaugėsi moteris.

Ambasadoriai: tris dešimtmečius H. ir A.Rožės Ukrainoje puoselėjo lietuvišką kultūrą, šioje fotografijoje prieš trejus jie įsiamžino kartu su tuomečiu Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje Mariumi Janukoniu (pirmoje eilėje trečias). H. Rožės asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausia – Ukraina

Henrieta kilusi iš Ukrainos ir sugrįžti ten su vyru nusprendė, kai susirgo jos mama.

1992 m. jie išvyko iš Lietuvos.

Atvyko į Kamianskę, kur, Jungtinių Tautų duomenimis, prieš penkerius metus gyveno 237 tūkst. gyventojų.

Miestas yra maždaug už 100 kilometrų nuo Zaporožės ir visai netoli nuo Berdiansko.

Čia jie sutelkė ne itin gausią lietuvių bendruomenę.

O prie katalikų bažnyčios Kamianskėje buvo suburtas didelis daugiatautis choras, su kuriuo prieš karą dažnai koncertuodavo, be to, Henrieta vargonuodavo toje pačioje bažnyčioje.

"Žinau, kad turiu dvi tėvynes – Lietuvą ir Ukrainą. Su vyru tarpusavyje kalbame lietuviškai. Tiesą sakant, lietuvių kalbą yra lengviau išmokti nei ukrainiečių. Beje, Dniepropetrovsko regione apie 70 procentų žmonių kalba rusiškai, bet dabar jau tai nebeturi reikšmės, nes karas taip sutelkė vietos žmones, kad kalbos klausimas nustumtas į šoną, dabar svarbiausia – kažkaip išsigelbėti ir išsaugoti Ukrainą. Tie žvėriškumai mus visus pribaigė. Ar galime kada atleisti už išprievartautus vaikus, už visus nukankintus ir nužudytus? Kaip teks toliau gyventi po viso to?" – širdgėlą liejo Henrieta.

Lietuva – atvira šalis

Paklausta apie vasario 24-ąją, dieną, kai prasidėjo karas, moteris neslepia, kaip tai buvo baisu ir netikėta.

"Tą dieną pas mus dar nekrito bombos. Buvo tik žinia per radiją, ir kokią savaitę pas mus buvo ramu, net sirenos nekaukdavo. O paskui prasidėjo. Ten liko mano anūkas, jis studentas, muzikantas, jam 22-eji. Labai dėl jo neramu. Kol kas jo nepašaukė į armiją", – kalbėjo H.Rožė.

Šios savaitės pradžioje A.Rožės gydymas Palangos reabilitacijos ligoninėje buvo baigtas, jis su žmona Henrieta išvyko pas savo brolį į Vilnių.

Čia dar pabus kurį laiką, o planuose – grįžimas į Ukrainą, kur išsiveš tą šiltą jausmą iš Lietuvos, kur ypač sunkiu metu jiems buvo ištiesta pagalbos ranka.

"Žinote, kas mane dar labai nustebino Lietuvoje? Čia sutikau daug žmonių, kalbančių rusiškai, jie – ne ukrainiečiai, bet jie viešai drąsiai kalba savo gimtąja kalba ir nieko nebijo. Vadinasi, jiems čia gerai, žavu, kad Lietuva – šiuolaikiška, atvira šalis", – pabrėžė H.Rožė.