Uostamiestis - sukčių rojus

Patikliems klaipėdiečiams jau laikas kalte įkalti į galvą, kad nedalintų pinigų sukčiams. Gal reikia net įkurti specialų visą parą veikiantį telefoną, kuriuo anonimiškai galėtų pasitarti, ką daryti, kai už socialines paslaugas ar vaikų, esą pakliuvusių į policijos rankas, „išgelbėjimą“ pinigų reikalauja nepažįstami žmonės.

Mulkina žmones kas netingi ir plėšia paskutinius pinigus, sukauptus senatvei. Kodėl jie pasitiki tais XXI amžiaus benderiais?

Vienas pagyvenęs klaipėdietis Antanas, nepakliuvęs ant sukčių meškerės, pasakojo, kad jį iš lovos antrą nakties išvertė skambutis. Vyras telefonu aiškino, kad Antano sūnus girtas pakliuvo į avariją, sužalojo žmogų. Ir reikia keturių tūkstančių litų, kad išvaduotų sūnų nuo policijos. Tėvas derėjosi. Aferistai nusileido iki dviejų su puse tūkstančių litų.

Sukčiai pasakė savo mobilųjį telefoną, net imitavo sūnaus balsą. „Tėveli, gelbėk“, - girdėjosi ragelyje panašus į vaiko balsą šauksmas.

Nusikaltėliai Antanui sakė, kad į avariją yra pakliuvęs sūnus Rimas. O jis niekada nėra vairavęs automobilio. O kitas Antano vaikas iš tikrųjų buvo vairuotojas. Kai tėvas pamelavo sukčiams, kad paskambins pažįstamam policininkui ir viską išsiaiškins, jie dar mėgino atkalbinėti, nes esą viską sugadins ir Rimas sės.

Klaipėdietis nepatikėjo sukčiais ne tik dėl to, kad jie supainiojo vaikų vardus, bet todėl, kad jis nevengia kasdien paskaityti „Klaipėdos“ dienraštį. Jo neapgausi.

Tik kažkodėl kai kurie kiti klaipėdiečiai gyvena lyg iš medžio iškritę. Kaip jiems padėti? Gal gyvenamųjų namų savininkų bendrijos ir namų valdos galėtų prie sąskaitų, siunčiamų kas mėnesį, pridėti trumpą tekstą apie sukčių siautėjimą su pamokymais, kaip elgtis.

Gal savivaldybė galėtų nuolat perspėti per apskrities laikraštį, radiją ar televiziją. O gal neapsimoka to propaguoti, nes apgautieji ar potencialios aukos žiniasklaida nesidomi arba ja visai nepasitiki? O gal žiūri tik bukinančias Lotynų Amerikos televizijos muilo operas.

Galėtų su žmonėmis susitikti ir įgaliotiniai. Ypač su senyvais vienišais gyventojais. Pakalbėtų ne tik apie sukčius, bet ir apie kišenvagius, butų vagis. Primintų jiems ir apie prekeivius - praeivius. Tai irgi populiari sukčiavimo forma. Jie vaikšto po miestą su prekėmis, kurios vertos tik sąvartyne pūti, ir siūlo patikliems žmonėms esą už pusę kainos. Jie taip puikiai psichologiškai parengti, kad su pinigais apgautasis skiriasi laimingas: „Ot, pavyko nusiderėti, dar ir dovanų gavau“. Džiaugsmas tuoj išgaruoja, kai pamato, kiek ta pati prekė kainuoja prekybos centre.