URAGANO PRAŽUDYTAI „LINKUVOS“ ĮGULAI – PAGARBA

20 metų nesulaukiantys grįžtančių iš reiso „Linkuvos“ įgulos narių artimieji, kolegos, pažįstami ir gerbiantys jūreivio profesiją klaipėdiečiai pirmadienio vidurdienį rinkosi į Skulptūrų parką, prie paminklo šio laivo jūrininkų atminimui.

Būrys uniformuotų, žilagalvių jūrų kapitonų, jų kolegos, būsimieji jūreiviai, žuvusiųjų uragano apimtame vandenyne giminaičiai stovėjo ramūs, kai už žuvusiųjų vėles meldėsi katalikų ir stačiatikių šventikai, kai buvo deklamuojamos jiems dedikuotos eilės.

Jūrų kapitonas Sigitas Šileris ragino nepuoselėti vilčių ir netikėti kalbančiais ar rašančiais, kad „Linkuvos“ įgula gali būti gyva. Jis neabejoja, kad visus 18 šiame laive dirbusių jūrininkų pražudė stichija.

Užuojautos žodžiai, pažadai kasmet rinktis prie paminklo, niekada nepamiršti ir minėti negrįžusiuosius – tokia tradicija kartojama kasmet.

Klaipėdos jūrų kadetų mokyklos kursantai stovėjo garbės sargyboje.

Nors ceremonija vyko gryname ore, ji, ko gero, buvo per ilga ir pernelyg jaudinanti. Dviem būsimiesiems jūreiviams pasidarė bloga, kursantei mergaitei prireikė medikų pagalbos, griūdama ji susižeidė. Bloga pasidarė ir vienam pagyvenusiam jūrininkui.

„Linkuva“ buvo Lietuvos transportinis laivas-šaldytuvas, nuskendęs 2000-ųjų birželį Ramiajame vandenyne. 12 metų senumo laivas priklausė Klaipėdos transporto laivynui.

Be krovinio plaukęs laivas pateko į ketvirtos kategorijos uraganą „Karlota“. Laivo įgula tų pačių metų liepos 28 dieną paskelbta žuvusia arba dingusia be žinios.

Aukštosios jūreivystės mokyklos vadovas Vaclavas Stankėvičius tikino, kad „Linkuvos“ žūtis tapo ir jo asmenine tragedija, kurios jis nepamirš, kol bus gyvas. Jis tuo metu Klaipėdos transporto laivyne ėjo eksploatacijos direktoriaus pareigas ir koordinavo laivų veiklą.

„Buvau paskutinis, kuris susirašinėjau su „Linkuvos“ kapitonu. Jis nerodė jokios panikos, nors sugedo vienas variklis, tikėtasi, kad padėtis laive stabilizuosis. Kapitonas paprašė leidimo paimti daugiau balasto, kad galėtų padidinti laivo stovumą. Tokį leidimą daviau. Bandau spėti, kaip šiandien jausčiausi, jei būčiau davęs neigiamą atsakymą. Iškart po to nutrūko ryšys. Kartais taip atsitinka, tai nėra retenybė ir mes tikėjomės, kad viskas bus gerai. Deja, šį kartą buvo ne taip. Gamta buvo stipresnė. Tai visų jūrininkų, Klaipėdos ir Lietuvos tragedija.“

Ne vienas kapitonas minėjo, kad jūrininkų profesijos romantika – tik, kai jūreiviai yra krante, jūroje jų laukia sunkus ir pavojingas darbas.