Užrištomis akimis

Lietuviams kaip kokiai pirmykštei genčiai teks slėpti savo vardus ir pavardes. Išreikalauti, kad asmens kodai būtų užrakinti po trim užtraktais nuo pašalinių akių.

Gal teks net turėti savo skaitmeninį slapyvardį, kurį reikės nurodinėti pažymose, kad niekas negalėtų pasinaudoti asmens duomenimis nusikalstamais tikslais.

Antraip nebėra jokių šansų, kad atsibudęs iš ryto nesužinotum, jog esi nusikaltėlis, nuteistas teismo. Be teisės nutartį apskųsti.

Vagys moka apsimesti, kad neturi asmens dokumentų ir „skandina“ savo pažįstamus ar bendrapavardžius.

Vien per pirmąjį šių metų pusmetį Vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo 53 skundus, kuriuose žmonės skundėsi, kad nepagrįstai buvo nubausti už vagystes iš parduotuvių. Iš jų - net 19-oje bylų - apie 35 proc. pasitvirtino, kad apylinkės teismai nubaudė asmenis, kurie net nesusiję su vagystėmis. Paaiškėjo, kad teisėjai lengva ranka baudas skirdavo net tiems asmenims, kurie jau seniai yra mirę.

Šie skandalai tapo kasdienybe šalies teismuose, nes varnas varnui akies nekerta.

Niekas net nesvajoja prisiteisti iš teisėjų moralinės žalos atlyginimo.

Žmonės patenkinti, jei pavyksta kaip nors įrodyti, kad yra nekalti, ir netenka srėbti valdiškų barščių Pravieniškėse.

Aplaidūs teismų biurokratai nesugeba naudotis kompiuterinėmis duomenų bazėmis.

Pradėti bylas prieš teisingumo vykdytojus - reiškia deklaruoti gyvenamąją vietą teismų pastatuose. Ten teks praleisti ilgus metus, kol galiausiai teisūs vis tiek liks teisingumo vykdytojai.

Teismų pokštus abejingai stebi teisingumo ministras ir Prezidentas. Nė vienas teisėjas, paskelbęs nusikaltėliu nekaltą žmogų, nebuvo išspirtas šunims uodegų šukuoti.

Teisti žmones nė už ką, už akių - tarybų valdžios palikimas.

Kažkodėl šis „istorinis paveldas“ tapo vėl madingas kompiuterių amžiuje, kai yra visos techninės galimybės patikrinti, kas yra kas.

Teisėjų kasta, pridengusi nuo visuomenės savo neliečiamybę figos lapu, gali tapti pavojinga demokratijai.