Valdžia bijo savo šešėlio

Klaipėdos valdžią sukaustė baimė - jai nieko nevalia.

Negalima padėti senolei po gaisro, nes neturi teisės kišti pinigų į privatų butą. Paskui paaiškėja, kad baimės šaknys ne ten. Drebama, kad užpuls visi miesto padegėliai ir ištampys po centą administracijos direktorės Juditos Simonavičiūtės rezervus.

Negalima restauruoti valdiškais pinigais senamiesčio fasadų, nes jie privatūs. Tačiau sostinės valdžia kooperuoja valdiškus ir privačius litus, todėl Vilniaus senamiestis beveik blizga.

Sostinėje nebaisu į senamiesčio kavinę nusivesti moterį su aukštakulniais bateliais, nes grindiniai tvarkingi. Nei kulnies, nei kojos neišsilauš. O Klaipėda grindinių lopymui išdreba tik 100 tūkstančių litų metams, kai vienai prestižinei koncertų salei - ne senamiestyje - pernai skyrė 6 milijonus litų.

Nenuostabu, kad senamiesčio barai uždaromi aštuntą vakaro. Kuri norės sutemus kaukšėti aukštakulniais per išsivarčiusius grindinius ir dar „padariusi“ šimtą gramų.

Turbūt valdžia netvarko Klaipėdos senamiesčio, nes kariauja prieš alkoholizmą.

Blogai, kad oras atšilo. Dabar klaipėdiečiai nusigers po M.Mažvydo alėjos lietsargiais.

Įsibaiminusi vietinė valdžia skundžiasi, kad jai neleidžia tvarkyti pajūrio tualetų. Anksčiau guodėsi, kad negali bausti apleistų pastatų savininkų. Nors ta teisė parašyta įstatyme juodu ant balto. O gal juristai nemoka skaityti?

Kai Klaipėdos valdžiai reikia kuopti šiukšles ir pakratyti už pakarpos miesto teršėjus, ji bijo net savo šešėlio. O kai reikia priimti keistus sprendimus, tai drąsos užtenka. Pardavė be konkurso pusę autobusų stoties, nors juos ūdijo iš visų kampų kas tik netingėjo. Tačiau miesto valdžia, sutelkusi pajėgas, Aukščiausiame Teisme įveikė net pačią Kristiną Vintilaitę.

Visai teisėtai - už 900 tūkstančius litų atsikratė pusės autobusų stoties teritorijos ir pastato. Tačiau valdžia negali apsispręsti, kur įsmeigti mieste gėlę, kaip nudažyti sūpynes. Visam tam prireikia brangių studijų ir detaliųjų planų.

O paskui tenka visą kadenciją ginčytis, nes tas projektuotojas neįtinka Urbanistinės plėtros departamento direktoriaus Kastyčio Macijausko skoniui.

Kad uostamiesčio valdžia sužinotų, jog mieste nereikia seniūnijų, ekspertams buvo paklota 20 tūkstančių litų.

Kas tie dvidešimt tūkstančių! Kai virš plano į miesto aruodus sukrenta dešimtys milijonų. Už juos reikia įsiamžinti Manto gatve, naujais tiltais - jei ne į Kuršių neriją, tai nors per Danę.

Negi rašysi metinėje ataskaitoje, kad galų gale - per dvi kadencijas - suremontavai suoliukus Debreceno gatvės autobusų stotelėse.