Valstybė - tai jie

Dienos komentaras

Valstybė - tai jie

Lietuvoje vyksta partizaninis valdininkijos karas. Visi, kuriuos pagavo vagiant, imant kyšius, piktnaudžiaujant tarnyba ar aplaidžiai ją einant - visi kaip vienas oriai priima iššūkį ir stoja į kovą su teisingumu. It tikrą dukrą puoselėjęs valdininkiją Gediminas Vagnorius iš tiesų pasėjo slibino dantis, kurie sudygo godžiais ir dresūrai nepasiduodančiais valstybės tarnautojais. Popinami konservatorių nustatytais milžiniškais atlyginimais, sutvirtinti A.Brazausko garantijomis, kad politiniai vėjai jų neblaškys, jie pagaliau parodė dantis.

Kazio Pėdnyčios prisiteisti šimtai tūkstančių - buvo tik gėlytės. Dabar pasipylė derlius. Iš darbo savo noru atleisti diplomatai, kurie, panašu, prekiavo lietuviškomis vizomis, kreipiasi į teismą, nes... buvę psichologiškai „išsmurtauti“ trauktis iš tarnybos. Mes, mokesčių mokėtojai, juos taip gerai šėrėme, kad kovai su valstybe jie gali pasisamdyti brangius sostinės advokatus. Buvę ministrai, tapę kaltinamaisiais “Mažeikių naftos” išgrobstymo byloje, turi visą partiją advokatų. Konservatorius. Šie, dar nesulaukę pirmosios instancijos teismo, jau grasina prokurorams Strasbūru.

Tačiau toliausiai šioje kovoje su teisingumu šįkart pažengė ne sostinės, bet pajūrio valdininkija. Turiu galvoje Klaipėdos sklypininką Stulpiną, laisvu nuo statybų metu dar sėdintį prokuroro kabinete. Nors teisybės dėlei tas pareigas, iškaltas ant Stulpino durų, jau reikėtų rašyti kabutėse.

Mokesčių mokėtojų pinigais apmokamas prokuratūros telefonas kaista nuo Stulpino pastangų nutildyti oponentus. Pirmiausia - apskrities viršininkę, kaltinančią prokurorą neteisėtai besistatant namą.

Iš prokuratūros jis grūmoja ir “Klaipėdos” dienraščiui, atvirai abejojančiam prokuroro moralumu. Spaudos konferenciją, kurioje paskelbė, jog kalčiausias dėl jo sklypinių problemų yra apie tai rašantis žurnalistas, atostogaujantis prokuroras surengė irgi ne savo sklype, bet prokuratūroje.

Su žiniasklaida prokuroras kariauja tik valstybės sąskaita. Užuot pateikęs civilinį ieškinį ir gynęs savo garbę teisme, jis į šį darbą įkinkė savo kolegas prokurorus.

Ponas Stulpinas, kaip ir kiti su valstybe ir teisingumu kovojantys veikėjai, jaučiasi, lyg viduramžių valdininkai, kurie tarnybą ne gaudavo, bet pirkdavo. Žinoma, kartu su teise melžti mokesčių mokėtojus.

Išties, kai sąžinę prarandi, tai ilgam.